„Moterys, kenčiančios nuo vaginizmo, jaučia, kad bandymas atlikti lytinį aktą joms yra labai skausmingas arba nesėkmingas. Šis nesąmoningas raumenų, supančių makštį, susitraukimas ją uždaro ir neleidžia partneriui įsiskverbti. Jausmas toks, lyg jis būtų atsitrenkęs į mūrinę sieną.
Vaginizmas nėra fizinio sutrikimo pasekmė. Kai kurios moterys svarsto, ar jų vagina per maža o gal jos išvis neturi makšties atsidarymo ir dėl to seksas tampa tokiu sudėtingu. Tačiau dauguma atvejų moterų makštis yra visiškai normali ir būtų tinkama lytiniam aktui be skausmo, jeigu dubens raumenys aplink makšties kanalą galėtų būti atpalaiduoti“, – sako Matty Silver.
Vedybinės nakties nusivylimas
Poros, sako santykių konsultantė, dažniausiai tai pataria per arba po vedybinės nakties ir galima įsivaizduoti, kaip susikremta abudu – jie tiesiog negali suprasti, kas čia vyksta.
„Tokia pora laukė taip ilgai, o dabar mato, kad seksas yra neįmanomas, o jie negali išbaigti savo vedybų. Moterys dažnai galvoja, kad tai yra jų kaltė ir tuomet kaltina save arba partnerį, kuris tuomet jausis nusivylęs, atmestas ar neadekvatus.
Dažnai tai yra toks didelis tabu, kad poros to neaptaria su šeima ar draugais ir kenčia tyloje. Jie randa pasiaiškinimų, kai jų šeima nepaliauja klausinėti, kodėl dar nėra vaikų ir jaučiasi nusivylę ir liūdni, kai jų draugai pasakoja, kokį puikų intymų gyvenimą jie gyvena ar kai ima lauktis kūdikio“, – kalba terapeutė.
Ne ta diagnozė
Kai kurios poros laukia metus, kol galiausiai ima ieškoti pagalbos ir dažnai, sako M. Silver, jiems nustato netinkamą diagnozę.
„Mano klientams dažnai sakoma: „su tavimi nėra nieko blogo – viskas yra galvoje“, „Nenustok bandyti, tu prie to priprasi“, „naudok anestezinį kremą“ arba „išgerk truputį alkoholio, kad atsipalaiduotum“.
Kai kurioms moterims pasako, kad jų makštys yra per mažos ir joms reikia operacijos, kad išplatintų įėjimą į makštį“, – kalba M. Silver.
Kaip išsivysto
Dauguma tokių moterų, sako terapeutė, didelę savo gyvenimo dalį praleido Australijoje, yra išsimokslinusios, ir jos yra įpusėjusios ar bebaigiančios trečia dešimtį. Jos galbūt nėra tokios religingos, tačiau dėl pagarbos savo šeimai ar kultūrai jos yra nutarusios neturėti lytinio akto prieš vedybas.
„Beveik visos tokios moterys, kenčiančios nuo vaginizmo, nenaudojo tamponų, nes baiminosi, jog suplėšys mergystės plėvę. Dauguma jų turėjo neadekvatų lytinį švietimą ir sulaukė nesveikų žinučių apie seksą: kas jis bus skausmingas ir kad bus kraujo.
Vaginizmą gali išvystyti tiek seksualinę patirtį turėjusios, tiek neturėjusios motreys. Pirmuoju atveju, vaginizmas pasireiškia tada, kai moteris niekada gyvenime negalėjo turėti neskausmingo lytinio akto. Antru atveju moteris galėjo mėgautis seksu prieš tai, tačiau vėliau įgyja šią ligą. Ją gali iššaukti trauminės patirtys: sunkus gimdymas, seksualinis užpuolimas ar skausminga lytinio akto patirtis dėl tokių ligų kaip endometriozė, dubens ar makšties infekcijos, mažas seksualinis susijaudinimas, menopauzinis sausumas ar kitos makšties ligos“, – sako ji.
Kaip gydoma
Terapeutė nurodo, kad vaginizmą galima išgydyti konsultuojant, šviečiant, mažinant nerimą ar ištreniruojant dubens rauenis.
„Psichoseksualinis švietimas yra svarbus, kad moteris įgytų žinių apie savo seksualinę anatomiją. Per konsultavimą, terapijas ji gali išsilaisvinti iš negatyvių moralinių įsitikinimų, kurie galėjo prisidėti prie tokios ligos.
Vaginizmo gydymas apima baimės pagrįsto reflekso, sutraukiančio dubens raumenis, atsikratymą ir išmokimą atpalaiduoti dubens raumenis per lytinį aktą.
Vaginizmui išgydyti nereikia operacijos, botokso injekcijų, hipnozės ar kitų kompleksinių invazinių technikų“, – sako terapeutė.
