„Dėl Kazokiškių sąvartyno statybos, kuri vykdoma nepaisant nacionalinių bei visuomenės interesų, Lietuvos teisės aktų bei tarptautinių įsipareigojimų, pažeidžiant esminius demokratijos principus ir konstitucines Lietuvos piliečių teises“.
Tokia absurdiškai grėsminga preambule pradedamas kolektyvinis laiškas visoms Lietuvos valdžioms, tarp jų ir prokuratūrai. Įdomu, kaip keleto Vilniaus ponų (būtent jie pirmiausia sukėlė triukšmą), pasistačiusių namus Kazokiškėse, nosies raukymas tapo „nacionaliniais interesais“, kai tikrieji nacionaliniai interesai yra priešingi.
Atsakymas į šį klausimą nėra toks paprastas – taip pasidarė ne dėl to, kad kažkas ką nors papirko. Čia būtų galima ilgai aiškinti gilumines šaknis, bet, trumpai tariant, esmė ta, kad hipertrofuotas dalies intelektualų jautrumas ir iš jo kylantis iškreiptas atsakingumo jausmas, kuris Vakaruose neretai virsta kairiuoju radikalizmu, pas mus persimetė į kitas sritis – paminklosaugą ir gamtosaugą. Tai jokiu būdu nereiškia, kad šiose srityse nereikia visuomenės aktyvumo ir – gana dažnai – visai teisėto pasipiktinimo bei viešų akcijų. Bet, kaip neretai būna, geri norai ir sveikintini sumanymai peržengia sveiko proto ribas ir virsta savo karikatūromis. O tai paskui kompromituoja ir reikalingas iniciatyvas.
Tokių pavyzdžių yra daug – vienas pastarųjų: komiškas klyksmas dėl ketinimo Vilniuje griauti Šliosbergo namą, netikėtai atsidūrusį prie pat absurdiškai išdygusios Valdovų rūmų butaforijos. Dabar tas namas atrodo kaip prisidirbęs katinas šalia dirbtinio liūto, ir visas dėl jo kilęs triukšmas yra gryna komedija. Apie tai neblogai parašyta naujausiame „Šiaurės Atėnų“ numeryje Dainiaus Juozėno.
Bet nusišnekėjimų viršūnę vis dėlto pasiekė skandalas dėl Kazokiškių sąvartyno. Iš pradžių aiškinta, kad jis stovi „šalia“ Kernavės piliakalnių. Tas „šalia“ yra devyni kilometrai, už upės, per kurią tose apylinkėse netgi nėra tilto. Tada aiškinta, kad tai per arti „į UNESCO Pasaulio paveldo objektų sąrašą įtraukto Kernavės kultūrinio rezervato“. Įdomu, kodėl Kazokiškių gyventojams taip parūpo tas rezervatas, į kurį nuvažiuoti jiems reikia sukarti beveik 30 kilometrų. O gal jie mano, kad Kernavę aplankę užsienio turistai giedriausią dieną pamatys už 9 kilometrų iškilusį kauburį ir paprašys gidės: „Nuveškit mus ir į tą piliakalnį“. Tada gidė išlemens, kad tai ne piliakalnis, ir iš gėdos prasmegs į žemę, kartu sugriaudama tikrą piliakalnį.
Iš tiesų kalbantys apie kultūrinio rezervato artumą turėtų būti nuoseklūs ir neapsiriboti vienetiniu atveju, o siūlyti priimti įstatymą, pagal kurį dešimties kilometrų atstumu pagal visą visų tokių rezervatų perimetrą negalima vykdyti tokios veiklos, kokios negalima vykdyti pačiame rezervate. Kitaip sakant, visų saugomų teritorijų (pageidautina ir nacionalinių gamtos parkų ir t.t.) ribas praplėsti dešimties kilometrų juosta pagal visą perimetrą.
Kvailybei ribų nėra. Taigi dabar tartas naujas žodis paminklosaugos istorijoje: „Šis sąvartynas – didžiausias Lietuvoje ir vienas iš didžiausių Europoje – yra statomas reikšmingiausiame Lietuvos valstybingumo ištakų areale, kurio centrinę dalį riboja jungtys tarp trijų istorinių sostinių – Kernavės, Trakų ir Vilniaus. Buvo pasirinktas žmonių sveikatai, gamtai ir pasaulinę vertę turinčiam kultūros paveldui žalingiausias atliekų utilizavimo būdas.“ Kokią „žalingiausią“ įtaką paveldui (kaip, beje, gamtai ir sveikatai) gali turėti šis sąvartynas, įsivaizduoti sunku, bet, pasitelkus išmonę, galima: galbūt nuo to sąvartyno sufantazuotos smarvės sugurės Kernavės piliakalniai ir sudribs į Nerį.
Šiaip ar taip, pateiktoje citatoje antras sakinys kvailumu sunkioje dvikovoje rungtyniauja su pirmu. Pagal tą pirmąjį išeitų, kad Vilnius, Trakai ir Kernavė sudaro tokį Bermudų trikampį, kurio viduje negalima vykdyti jokios ūkinės veiklos. Deja, deja, su šia kvailybe netgi formaliai prašauta – pasiėmus žemėlapį ir nubrėžus tokį trikampį, Kazokiškės liktų šalia jo, o ne viduje.
O šiaip, žinoma, kadangi reikšmingiausia istorinė ir dabartinė Lietuvos sostinė yra Vilnius, būtų logiška tokiame „paminkle“ uždrausti visą pramonę, ypač tą, kuri skleidžia dūmus (apie kitus dūmus dar tarsime žodį vėliau) ir realiai, o ne fantazijose teršia orą. Bet iš tiesų dar labiau už šią pramonę orą teršią masės automobilių išmetamos dujos. Ar kolektyvinio laiško autoriai paragins visus vilniečius nevažinėti po vieną automobiliu, o daugiau naudotis visuomeniniu transportu? Žinoma, tas visuomeninis transportas irgi turi problemų – realių, o ne išgalvotų, ir sunkiai sprendžiamų. Lengviau negu jas išspręsti, yra šaukti dėl jokių dūmų ir dujų neskleidžiančio sąvartyno, kuris bus netgi ne Kazokiškėse, o už pusės kilometro nuo jų. O Kariotiškių sąvartynas (nekalbant jau apie keliasdešimt kitų, kurie bus uždaryti įrengus naująjį) yra perpildytas ir tikrai kelia grėsmę Trakų rajono vandenims.
Bet čia metamas dar vienas koziris. Įdėjus dešimt milijonų litų (dalis jų iš ES) į Kazokiškų sąvartyno statybą, reikia viską mesti ir statyti „atliekų deginimo/perdirbimo įmonę“. Visų pirma, regis, ir protestuotojai suvokia, kad ne visas atliekas galima sudeginti ir perdirbti – sąvartyno vis tiek reikės, nors ir mažesnio. Bet svarbiausia ne tai. Įdomu, iš ko šio pasiūlymo autoriai nori pasijuokti – iš savęs ar iš kitų? Aš nežinau, ar tokia deginimo įmonė visiškai išfiltruotų kenksmingas medžiagas ir pro kaminą lėktų tik švarus garas. Gal ir taip, to aš tikrai nežinau, bet tvirtai žinau kitą dalyką – pradėjus statyti tokią įmonę, būtų sukeltas naujas didelis triukšmas: dauguma pasirašiusiųjų protestą dėl Kazokiškių pasirašytų ir kitą, aiškinantį, kad tokios įmonės keliami dūmai suniokos gamtą penkių kilometrų spinduliu, o už dešimties kilometrų esančios mokyklos mokiniai susirgs mirtinomis ligomis. Ir, žinoma, kad valdžios aiškinimai, jog viskas bus švaru ir nekenksminga, tėra visuomenės klaidinimas ir melas.
Taip kaip dabar – girdi, Kazokiškių sąvartynas iš tiesų nebūsiąs modernus. Paklauskit iš Kariotiškių sąvartyno pragyvenančių valkatų – jau jie žino, kad negalės perkelti savo „verslo“ į Kazokiškes, nes tai nebus toks sąvartynas, kuriame gali mėšlinėti ir rinktis ką nori. Kaip rodo patirtis, protestas dėl deginimo įmonės pradžioje būtų negarsus – apogėjų jis pasiektų tada, kai tokia įmonė būtų beveik užbaigta. Nes tokiuose protestuose su sveiku protu yra ryžtingai atsisveikinta.
Tikiu, kad protestuotojams dėl Kazokiškių pritariančių nėra daug. Bet jeigu tie, kurie tokiam protestui nepritaria, tylės, susidarys įspūdis, kad visa lietuvių inteligentija yra neatsakinga, nemąstanti ir pasiduodanti absurdiškoms keleto isterikų kampanijoms.
