Žiniasklaida tiesiog užvirė pranešinėdama apie nelaimingus Rusijos veiksmus tiekiant dujas ir naftą Baltarusijai ir per ją - Vokietijai, Lenkijai, Vengrijai bei kitoms šalims. Klausimas – kaip užsitikrinti nepertraukiamą energijos išteklių gavimą Europoje, tapo vos ne pirmuoju politikų darbotvarkėje.
Tuo pat metu skelbiama vis gausiau medžiagos apie pragaištingus didėjančio (net ne didėjančio, o tokio kaip dabar!) energijos vartojimo padarinius. Europą sujudino aliarmuojantis britų ekonomisto N.Sterno pranešimas apie klimato pokyčių ekonomiką, paskelbtas praėjusių metų lapkritį: arba mes iki 2030 m. sumažinam šiltnamio dujų (daugiausia – anglies dvideginio, susidarančio naudojant iškasamą kurą) emisiją 60 proc. ir, jei veiksime nedelsdami, mums visiems tai kainuos ne daugiau kaip 1 proc. BVP, arba nedarome nieko ir po 20 ir daugiau metų, sulaukę didžiulių gamtos katastrofų ir žmonių aukų, būsime priversti stabdyti klimato atšilimą, skirdami tam gal net visą BVP prieaugį ir, žmonių skaičiui tebeaugant, susitaikydami su gyvenimo lygio smukimu visame pasaulyje.
Neseniai (sausio 10 d.) paskelbtas Europos Komisijos pranešimas patvirtina šią grėsmę. Jei niekas radikaliai nesikeis, energijos vartojimas pasaulyje padidės nuo 10 gigatonų naftos ekvivalento iki 22 gigatonų 2050 m. Anglies dvideginio emisija pasaulyje padvigubės, o vidutinė temperatūra pakils mažiausiai 2 laipsniais.
Blogai be energijos, su energija irgi blogai – taip trumpai būtų referuoti tie pranešimai daug laiko politikai negaištančiam prezidentui ar karaliui.
Europos komisija siūlo (pasiūlymus kovo mėnesį svarstys Europos Vadovų Taryba): iki 2020 m. sumažinti šiltnamio dujų emisiją 20 proc. (nuo 1990 m. lygio), mažiausiai 20 proc. energijos gaminti iš atnaujinamų energijos šaltinių, keleiviniame transporte naudoti ne mažiau kaip 10 proc. biokuro. Ji taip pat siūlo, kad atominės energetikos naudojimas būtų vien pačių šalių narių pasirinkimo reikalas.
Ir, žinoma, ji siūlo toliau liberalizuoti energijos rinkas ES šalyse narėse ir visur, kur tik galima.
Rinkos modelio viešpatavimas energetikos sektoriuje būtų bene tinkamiausias būdas visoms toms problemoms spręsti. Jei visose šalyse ir visose energetikos išteklių gavybos bei prekybos grandyse veiktų rinka, t. y. laisva konkurencija, energijos kaštai būtų mažiausi įmanomi, ją gautų visi, kam ir kiek jos reikia, o investicijas reguliuotų įtampą rinkoje signalizuojantis laisvas kainų kitimas. Naftos ir jos produktų bendrovės siektų parduoti jos daugiau, pirkėjai stengtųsi pirkti ir naudoti kuo mažiau (nes pigu bus tiek, kiek įmanoma, o ne daugiau). Susidarytų vadinamasis Pareto optimumas – kai dar kam nors pagerinti padėtį galima tik kažkam kitam ją pabloginus.
Būtent todėl imtasi visiškai liberalizuoti elektros ir dujų tiekimą Europos Sąjungos (ES) šalyse. Tarp ES šalių yra energetikos išteklių gamintojų, visos šalys yra stambūs vartotojai – likvidavus visokį valstybinį reguliavimą, favoritizavimą ir diskriminavimą būtų priartėta prie nusakyto modelio. Todėl reikalaujama, kad Rusija taip pat, kaip ir kitos Europos šalys, pasirašytų Energetikos chartiją ir jos Tranzito protokolą, kuris draudžia tvarkyti naudojimąsi naftos ir dujų perdavimo tinklais administraciniu būdu.
Antras modelis – dabartinis. Jame energetikos klausimai yra nacionalinių vyriausybių reikalas. Pagal jį išteklių turtingos šalys pasirūpina, kad privati iniciatyva efektyviai eksploatuojant telkinius būtų "pajungta" valdžios strategijai, o jų stokojančios valstybės siekia susitarti su pirmųjų vyriausybėmis dėl ilgalaikių tiekimo ir kainodaros. Energetikos klausimai šiuo atveju yra ne autonomiško rinkos savireguliavimosi, bet vyriausybių nacionalinių strategijų sritis. Komercinės sutartys čia tampa tarpvyriausybinėmis, bet koks trukdymas virsta politikų diskusijų ir diplomatinių veiksmų dalyku.
Trečias yra hibridinis modelis, t.y. sumanymas derinti du pirmuosius – idealųjį ir esamąjį. Tai tipiškas europietiškas (kompromisinis) būdas siekti idealo realiai įmanomais žingsniais. Kadangi Viso pasaulio vyriausybės dar nėra, tai nėra ir tiesioginių galimybių – nusprendus Viso pasaulio parlamentui, kurio irgi nėra – palaisvinti energetikos sektorių tose šalyse, kur jis yra labiausiai valdžios monopolizuotas ir reglamentuojamas. Tenka slinkti pirmyn tarptautinių susitarimų pastangomis.
Priešingai paplitusiam stereotipui, kompromisų kelias yra rizikingas dalykas. Nes dažnai negali būti tikras, ką ir už kiek išmainei. Jei mes, Europa, iki 2020 m. sumažinsime šiltnamio dujų emisiją 20 proc., o Kinija ir toliau kas savaitę paleis vis naują anglimi kūrenamą elektrinę – tai čia kelias į abipusę ekonominę naudą ir gerovę?
Jei mes įsileisime Rusijos valstybines ir kvazivalstybines energetikos bendroves į ES šalių rinkas, o patys kiekviena šalis atskirai bandysime tartis su jos oligopolijomis dėl ilgalaikių tiekimų individualiai sutartomis sąlygomis – tai taip artėsime prie tobulesnio modelio?
Darosi aišku, kad energetinis saugumas, klimato atšilimo stabdymas ir šliaužimas rinkos modelio globalinėje energetikos rinkoje link – tai gryniausias politinės ekonomijos objektas. Vadinasi, ir ekonominę politiką, kurią pasaulio šalių vyriausybės įgyvendintų toje rinkoje, diktuoja ne ekonomikos teorija, bet politinė ekonomija.
Nesyk yra teisingai (ekonomistų) paaiškinta, kodėl amerikiečių automobiliai kokybe neprilygsta japoniškiems ar europietiškiems - kuras JAV pigesnis. Iš tiesų apie ugnį išmokstame nusidegindami. Todėl ir su klimato pokyčiais, ir su energetiniu saugumu (beje, ir su vadovėliniu rinkos supratimu taip pat) dar turėsim visi kartu, visa ES, padoriau nusvilti prieš imdamiesi ryžtingesnių veiksmų.