Ar pastebėjote, kokia galinga jėga slypi silpnume? Verkiančiam arba sergančiam žmogui aplinkiniai rodo daugiau dėmesio, žvelgia su didesne simpatija ir pagarba, yra pasirengę patarnauti.
Daugelis "vargšų", patyrę tokią savojo silpnumo "naudą", ima juo piktnaudžiauti, kol tai tampa savotišku įpročiu. Atrodo, kad jie pasirengę išsižadėti savęs, kad tik atkreiptų aplinkinių dėmesį.
Kodėl jie taip elgiasi?
"Daugelis žmonių jaučia liguistą dėmesio poreikį, nes nesugeba suvokti ir vertinti savęs kaip individų. Dėl to jiems reikia nuolatinių patvirtinimų, kad jie yra vertinami ir suprantami", - aiškina psichologas Robert Anthony.
Žema savivertė turi daug formų ir apraiškų. Galima sakyti, jog visos jos yra priemonės išvengti kasdienio gyvenimo reikalavimų. Tai alibi, kuris leidžia žmogui laikinai išsilenkti susitikimo su realybe. Be to, kad numalšintų savo menkystės skausmą, save neigiantis žmogus dažnai griebiasi dvasinio ir fizinio "opiumo": geria, rūko, vartoja narkotikus ir pan. Visa tai jam suteikia laikiną fizinį pasitenkinimą, kuris prigesina emocinę savęs atmetimo kančią.
Pasak psichologo, žmogus, kuris jaučiasi nevisavertis, siekia pripažinimo ir palankumo nuolat kalbėdamas apie savo laimėjimus, įrodinėdamas juos, taip pat kaltindamas ir žemindamas kitus, skųsdamasis jais. Jam per sunku suvokti faktą, kad pats yra atsakingas už viską, kas su juo vyksta.
Žema savivertė - tai nuolatinė baimė suklysti. Abejodamas, kad galės padaryti tai, ko iš jo tikisi kiti, žmogus stengiasi nedaryti nieko arba atidėlioja veiksmus neribotam laikui. Jis atsisako priimti sprendimus, nes nemano, kad mokės pasirinkti tinkamai.
Visi ateinam iš vaikystės...
Kai žmogus gimsta, jo smegenų dydis neviršija vienos aštuntosios suaugusio žmogaus smegenų. Kai jis sulaukia 18 mėnesių, šis skirtumas sumažėja iki vienos antrosios, o penkerių metų vaiko smegenys sudaro penkias šeštąsias suaugusiojo smegenų. Tai greičiausiai augantis organas.
Greito augimo, arba vadinamojo "kaupimo", periodu jūsų smegenys gauna pagrindinius įspūdžius, kurie padeda susidaryti elgesio schemai. Nesunku suprasti, kad jeigu bent vienas iš jūsų tėvų (arba netgi abu) sirgo nevisavertiškumo kompleksu, imli jūsų sąmonė lengvai jį perėmė.
Viskas prasideda tada, kai vaikas ima daryti klaidas ir prasižengimus. Jeigu iš tėvų vertinimų jis neišmoks atskirti, kad blogas ne jis pats, o jo veiksmai, - nevisavertiškumo kompleksas bus suprogramuojamas jo pasąmonėje.
Palaipsniui jis išryškės kaip gėda, savęs smerkimas, sąžinės graužatis ir, kas yra užvis blogiausia, - kaltė.
Klaidingos tėvų gyvenimo nuostatos tarsi užkrečiama liga plinta per jų elgesį ir reakcijas. Tie vaikai, kurių gimdytojai mano esą priklausomi nuo kitų, jaučiasi nepajėgūs susidoroti su savo problemomis (namie ir mokykloje). Klaidinga tėvų gyvenimo pozicija tampa vaikų patyrimo "faktais".
Negatyvus santykis su savimi ugdomas lyginant vaiką su broliu, seserimi arba dar blogiau - su kuo nors ne iš šeimos. Vaikas patiki, kad kiti yra pajėgesni už jį, ir niekingumo pojūtis ima griauti jo unikalų vidinį pasaulį.
Nevisavertiškumo kompleksą turintys tėvai savo vaikų nuomonę ir jausmus priima arba kaip asmeninį įžeidimą, arba kaip nepagarbos demonstravimą. Jie atsisako pripažinti vaiko unikalumą: "Mes geriau žinome, ką daryti." Tėvai jaučia poreikį visada būti teisūs todėl, kad patys kenčia savo menkavertiškumą.
"Vaikui turi būti leista veikti, klysti, daryti išvadas iš savo klaidų. Savivertės ugdymas yra fundamentas, ant kurio kuriamas visas gyvenimas", - akcentuoja R. Anthony.
Pozityvi savivertė - tai ne tik intelektualus savo talentų arba laimėjimų suvokimas. Tai asmeninė taika su savimi. Savojo vertingumo pojūtis toli gražu nėra egoizmas. Tai supratimas, jog esate unikali asmenybė, kuriai nebūtina nuolat žavėti kitus laimėjimais arba susikurta gerove.
Parengė Vilma Skiotienė
