Kai meilė baigiasi: skyrybų karo laukas

Dvie­jų šiau­lie­čių šei­mų bend­ro gy­ve­ni­mo pra­džia bu­vo pa­na­ši. Stu­di­jos, mei­lė, ves­tu­vės. Bet sėk­min­gas star­tas ne­ta­po lai­min­gu fi­ni­šu. Eval­das da­bar – ofi­cia­liai iš­si­sky­ręs, Dai­no­ros sky­ry­bų pro­ce­sas dar lau­kia. Mei­lė tarp su­tuok­ti­nių pe­rau­go į ko­vą ir žlug­dan­tį skaus­mą.

Iš mei­lės ir rei­ka­lo

Po Eval­do sky­ry­bų jau praė­jo ke­le­ri me­tai. Vy­ras at­vi­rai pa­sa­ko­ja sa­vo is­to­ri­ją. Da­bar jis – pa­si­ti­kin­tis sa­vi­mi ir ne­si­bai­mi­nan­tis nau­jų san­ty­kių.

Su bu­vu­sia žmo­na su­si­pa­ži­no uni­ver­si­te­te. Ji bu­vo me­tais jau­nes­nė, bet po Eval­do aka­de­mi­nių ato­sto­gų ta­po kur­sio­kais. Bend­ra sim­pa­ti­ja pe­rau­go į drau­gys­tę. Bet, bai­gę stu­di­jas, pa­su­ko skir­tin­gais ke­liais.

Po me­tų vėl su­si­ti­ko. „Su­si­tuo­kė­me iš mei­lės ir rei­ka­lo“, – šyp­so­si Eval­das.

Eval­das su žmo­na gy­ve­no pen­ke­rius me­tus. Vė­liau – tre­ji me­tai blaš­ky­mo­si ir teis­mo pro­ce­sas.

Kas nu­ti­ko, kad du vie­nas ki­tą my­lė­ję žmo­nės ne­drau­giš­kai pa­su­ko skir­tin­gais ke­liais?

„Abi pu­sės pa­teik­tų skir­tin­gas ver­si­jas, – nea­be­jo­ja Eval­das. Skam­ba ba­na­liai ir ste­reo­ti­piš­kai, bet – ne­su­ta­po cha­rak­te­riai. Ji bu­vo ašt­raus bū­do, tuo­met gal ir aš bu­vau ašt­res­nis.“

Pa­si­nau­do­jo silp­niau­sia vie­ta

Vy­ras ma­no, kad jų skir­tu­mai bu­vo nu­lem­ti iš anks­to. Vie­nas iš ašt­riau­sių kam­pų – tur­ti­niai da­ly­kai.

Nors vy­ras bu­vo pri­si­dė­jęs prie bend­ro bu­to, jis bu­vo pirk­tas žmo­nos var­du. Eval­das tei­gia nė ne­su­si­mas­tęs, kad vė­liau teks iš­girs­ti vy­riš­ką oru­mą žei­džian­čių žmo­nos prie­kaiš­tų: „Čia yra ma­no“.

Eval­do po­zi­ci­ja: „Bu­vau šei­mos vy­ras – ne­gė­riau, par­neš­da­vau pi­ni­gus į na­mus“.

Dar vie­na san­ty­kių iri­mo prie­žas­ti­mi vy­ras va­di­na uoš­vės ki­ši­mą­si į jų bend­rą gy­ve­ni­mą: „Žmo­nos mo­ti­nai bu­vau blo­gas žen­tas ir ji tai pa­brėž­da­vo“.

Sa­vo ruož­tu, žmo­na prie­kaiš­ta­vo ir dėl any­tos. „Bet ma­no ma­ma į mū­sų bend­rą gy­ve­ni­mą ki­šo­si gal tris­kart ma­žiau“, – ma­no Eval­das.

Vy­ras įsi­ti­ki­nęs, kad jo bu­vu­sio­ji bei uoš­vė jau se­niau no­rė­jo jo at­si­kra­ty­ti. „Gal­būt bu­vo ki­tas vy­ras?“, – svars­to Eval­das.

Kar­tą grį­žęs na­mo, Eval­das ra­do uoš­vę na­muo­se. Ki­lo bar­nis. Mo­te­rys iš­kvie­tė po­li­ci­ją, dėl pa­žeis­tų vai­ko in­te­re­sų (kel­to triukš­mo vai­ko aki­vaiz­do­je), vy­rui bu­vo iš­kel­ta ad­mi­nist­ra­ci­nė by­la, bet ją vy­ras lai­mė­jo.

„Po to bar­nio išė­jau iš na­mų. Skau­dė­jo. Ne dėl mo­ters – to­kį skaus­mą ga­li­ma nu­ra­min­ti ki­tos glė­by­je. Skau­džiau­sia bu­vo, kad man ne­lei­do bend­rau­ti su vai­ku. Žmo­na pa­si­nau­do­jo ma­no silp­niau­sia vie­ta ir kir­to iš pe­ties.“

Ant­ras ban­dy­mas ne­pa­vy­ko

Pa­si­tai­kius pro­gai, šiau­lie­tis iš­vy­ko pa­dir­bė­ti į už­sie­nį. Ats­tu­mas, lai­kas ap­mal­ši­no ne­su­ta­ri­mus, po­ra daug­maž su­si­tai­kė.

Sug­rį­žus bend­ra­vi­mas ban­ga­vo: sa­vai­tė kar­tu, sa­vai­tė at­ski­rai. Eval­das ne­sle­pia: bu­vo, kad ir žmo­na ėjo tai­ky­tis, ver­kė už du­rų. Neį­si­lei­do. Ne­ga­lė­jo per­lip­ti per sa­ve.

Po vie­no iš su­si­tai­ky­mų kar­tu da­ly­va­vo gi­mi­nės šven­tė­je. At­ro­dė, vis­kas sto­jo į vė­žes. Vėl ap­si­gy­ve­no kar­tu.

„Po sa­vai­tės pa­sa­kiau: ar­ba-ar­ba. Sup­ra­tau, kad jai pa­tin­ka gy­ven­ti, tu­rint vy­rą-mei­lu­žį. Ma­nęs to­kie san­ty­kiai ne­ten­ki­no. Išė­jau.“

Pra­si­dė­jo ant­ras ko­vos raun­das dėl vai­ko. Anū­ko ne­ga­lė­jo ma­ty­ti ir se­ne­liai. Ka­lė­di­nes do­va­nas jie ati­da­vė tik vė­ly­vą pa­va­sa­rį.

Tė­vas vai­ko ne­ma­tė vi­są va­sa­rą, tol, kol sū­nus pra­dė­jo lan­ky­ti mo­kyk­lą: „Ne­su ge­le­ži­nis. Skau­du su­vok­ti, kad ne­ten­ki vai­ko. Šis mo­men­tas bu­vo sun­kiau­sias.“

Dėl vai­ko Eval­das ko­vo­jo iš šir­dies, nors po kiek­vie­no žings­nio jaus­da­vo­si at­si­mu­šęs į sie­ną. Vy­ras nu­si­vy­lė vai­ko tei­sių ap­sau­gos spe­cia­lis­tais, ku­rių dar­bą va­di­na su­si­ra­ši­nė­ji­mu po­pie­riais. Jo ko­va dėl vai­ko bu­vo pa­sie­ku­si net pro­ku­ra­tū­rą.

Nuo ves­tu­vių neat­bai­dė

„Vie­ną die­ną ją pa­ma­čiau su ki­tu. Iš­si­gy­nė. Bet jau­čiau, kad ji ren­gia­si sky­ry­boms. Psi­cho­lo­giš­kai ir aš ren­giau­si“, – sa­ko šiau­lie­tis.

Ga­liau­siai Eval­das ga­vo žmo­nos ieš­ki­nį. Pra­si­dė­jo sky­ry­bų pro­ce­sas. Lau­kė il­ga by­la.

Bet by­la bai­gė­si tai­kos su­tar­ti­mi: „Pa­gal­vo­jau, kad nė­ra pra­smės ka­po­tis, ku­ris iš mū­sų gud­res­nis. Pas­vė­riau, kiek šis pro­ce­sas kai­nuo­tų ner­vų, kiek vais­tų iš­ger­čiau, o, svar­biau­sia, vi­są tą lai­ką ne­ma­ty­čiau vai­ko. Pa­li­kau bu­tą, mo­ku ali­men­tus ir tu­riu tei­sę sa­vait­ga­liais ma­ty­tis su vai­ku. Pra­ra­dau šei­mą, bet iš­sau­go­jau bend­ra­vi­mą su sū­nu­mi.“

Po sky­ry­bų Eval­das su žmo­na ne­si­kal­ba. Ant bu­vu­sios žmo­nos ne­pyks­ta, ji jam tie­siog neeg­zis­tuo­ja.

Žvelg­da­mas į praei­tį, vy­ras ka­te­go­riš­kas: rei­kė­jo iš­si­skir­ti anks­čiau. Ne­lauk­ti, ne­sva­jo­ti ir ne­kur­ti kvai­lų iliu­zi­jų.

„Ta­da at­ro­dė: kas čia to­kio, gy­ve­nu at­ski­rai, jo­kia uo­de­ga iš pa­skos ne­si­vel­ka. Bet iš tie­sų, čia kaip su sko­la: ji pa­si­ve­ja.“

Eval­das įsi­mi­nė ad­vo­ka­tės pa­mo­ky­mą: kaip žmo­nės rū­pi­na­si svei­ka­ta, taip tu­ri rū­pin­tis ir as­me­ni­niu gy­ve­ni­mu.

Ar vy­ras ves­tų dar kar­tą? „Ži­no­ma. Nie­ka­da ne­sa­kiau, kad ne­be­kur­čiau šei­mos. Tu­riu bend­ra­dar­bį, ku­ris kaip vel­nias kry­žiaus po skyrybų bi­jo ves­tu­vių. Aš to­kios fo­bi­jos neį­gi­jau“.

Kan­ki­no pa­vy­das

Dai­no­ra te­kė­jo iš di­de­lės mei­lės. Bu­vo įsi­ti­ki­nu­si – abi­pu­sės, be­ga­li­nės, ku­ri tę­sis, kaip pri­sie­kia­ma, kol mir­tis iš­skirs. Abu – stu­den­tai, jau­ni, gra­žūs, tu­rin­tys daug vil­čių ir su­ma­ny­mų.

Vis­kas klo­jo­si kuo pui­kiau­siai. Šil­ti san­ty­kiai su abie­jų šei­mo­mis. Bend­ri po­mė­giai. Apie šį lai­ką Dai­no­ra ga­lė­tų pa­sa­ko­ti ne­sus­to­da­ma.

Da­bar, nors ir sun­kiai, Dai­no­ra pri­pa­žįs­ta: bu­vo la­bai val­din­ga ir pa­vy­di. Vy­ro kla­sė or­ga­ni­zuo­ja su­si­ti­ki­mą? Ne, Dai­no­ra ne­su­tin­ka, kad jis va­žiuo­tų. Juk vy­rui tu­rė­tų bū­ti daug ma­lo­niau va­ka­ro­ti su ja. Vy­ras no­ri ei­ti su drau­gais į ka­vi­nę žiū­rė­ti krep­ši­nio? Lais­va­lai­kis, lei­džia­mas at­ski­rai, mo­te­riai bu­vo ne­su­vo­kia­mas.

Nors su­tuok­ti­nis ne­su­tei­kė prie­žas­ties įta­ri­nė­ti jį neiš­ti­ki­my­be, tik­ri­no jo te­le­fo­ną, elekt­ro­ni­nius laiš­kus.

Jau­čia­si be­jė­gė

Dai­no­rai sun­ku apie san­tuo­ką kal­bė­ti bū­tuo­ju lai­ku. Vis­kas per daug skaus­min­ga. Apie to­kius žmo­nes sa­ko­ma – šir­dis krau­juo­ja.

Mo­te­riai at­ro­do, kad vis­kas su­griu­vo stai­ga ir ne­ti­kė­tai. Vy­ro pa­siū­ly­mą skir­tis po tri­jų bend­ro gy­ve­ni­mo me­tų ji iš pra­džių te­ga­lė­jo priim­ti kaip ne­vy­ku­sį pa­juo­ka­vi­mą.

Pir­mo­ji min­tis: su­tuok­ti­nis tu­ri ki­tą. Vy­ras tai ka­te­go­riš­kai nei­gė. Jo paaiš­ki­ni­mas Dai­no­rai bu­vo ne­su­vo­kia­mas: pa­var­go bū­ti kont­ro­liuo­ja­mas, dūs­ta nuo to­kio gy­ve­ni­mo.

Mo­te­ris ti­kė­jo­si: gal­būt jos pu­sėn sto­ję vy­ro tė­vai at­ves su­tuok­ti­nį į pro­tą, su­grą­žins į šei­mą. Bet šie ir­gi bu­vo be­jė­giai. Su­tuok­ti­nis (Dai­no­ra ti­ki – ją te­be­my­lė­da­mas) spren­di­mo ne­kei­tė.

„Vy­rui iš­si­kraus­čius į nuo­mo­ja­mą bu­tą, ma­ne apė­mė pa­ni­ka. Ne­pa­dė­jo nei šei­mos, nei drau­gų ra­mi­ni­mai, ap­si­lan­ky­mai pas psi­cho­lo­gą. Iki šiol ne­ži­nau, kaip iš­bri­siu iš šios be­vil­tiš­kos si­tua­ci­jos“, – sa­ko mo­te­ris. Ji at­me­ta pa­siū­ly­mus ap­si­gy­ven­ti ki­ta­me mies­te ar ku­rį lai­ką pa­dir­bė­ti už­sie­ny­je.

Mo­te­ris pri­si­pa­žįs­ta, kad yra be­jė­gė: ne­ga­li iš­mes­ti vy­ro nuo­trau­kų, pri­si­mi­ni­mus ke­lian­čių daik­tų. Slap­čia vi­lia­si: gal­būt jis su­grįš. Be­mie­gės nak­tys, ra­mi­na­mie­ji vais­tai, krin­tan­tis svo­ris – di­džiu­lio stre­so pa­ly­do­vai.

Šir­dį ve­ria ir ne­ti­kė­ti su­si­ti­ki­mai. Gy­ve­nant vie­na­me mies­te, jų neiš­veng­si.

Vy­ras ke­le­tą kar­tų bu­vo už­su­kęs. Ne tai­ky­tis. Pra­šy­ti drau­giš­kai skir­tis. Po­kal­bis bai­gė­si ne­nut­rūks­tan­čia Dai­no­ros rau­da.

Ar ir da­bar Dai­no­ra priim­tų my­li­mą­jį? Vie­toj at­sa­ky­mo – aša­ros.

Psichologės Lo­re­tos Die­liau­tie­nės komentaras:

Lo­re­ta Die­liau­tie­nė („Šiaulių krašto“ nuotr.)

– Sky­ry­bos ne vel­tui pri­ski­ria­mos prie di­džiau­sių žmo­gaus pa­ti­ria­mų psi­chot­rau­mų, jo po­vei­kis psi­chi­kai, or­ga­niz­mui, as­me­ny­bei, san­ty­kiams ir vi­sai gy­ve­ni­mo ko­ky­bei yra ženk­lus.

Sky­ry­bos skaus­min­ges­nės, kai ne pa­ts žmo­gus, o su­tuok­ti­nis prii­ma spren­di­mą skir­tis, kai pa­ti­ria­ma iš­da­vys­tė, ap­gau­lė, mo­ra­li­nė ir ma­te­ria­li­nė skriau­da. Per sky­ry­bų kri­zę iš­gy­ve­na­me tuos pa­čius ge­dė­ji­mo eta­pus, kaip ir mi­rus ar­ti­mam žmo­gui.

Pir­ma­sis – nei­gi­mo eta­pas. Jo me­tu skaus­mas nei­gia­mas, daž­niau­siai ra­cio­na­li­zuo­ja­ma: „kaip vis­kas ge­rai, pui­ku, dar ge­riau nei bu­vo“. Tai – na­tū­ra­li psi­chi­kos gy­ny­bi­nė reak­ci­ja į skaus­mą, nes sun­ku su­vok­ti, jog gy­ve­ni­mas ne­grįž­ta­mai kei­čia­si. Šiuo eta­pu dar ga­li bū­ti ti­ki­ma­si, kad vis­kas grįš į se­nas vė­žes.

Ki­tas eta­pas – skaus­min­gas pyk­tis, ky­lan­tis dėl pa­ti­ria­mų nuo­skau­dų, ne­lai­min­gu­mo iš­gy­ve­ni­mo, ne­tei­sy­bės. Pyks­ta­ma ant bu­vu­sio su­tuok­ti­nio, lai­min­gų žmo­nių, vi­so pa­sau­lio, sa­vęs. Jį iš­gy­ven­ti bū­ti­na, ta­čiau svar­bu neužst­rig­ti.

Vė­liau atei­na va­di­na­ma­sis „de­ry­bų“ eta­pas. Jo me­tu žmo­gus tar­si de­ra­si sa­vo vi­di­nia­me pa­sau­ly­je, iš nau­jo pri­si­min­da­mas dau­gy­bę skaus­min­gų įvy­kių, juos iš­gy­ven­da­mas. Daug kar­tų pri­si­me­nant ar kal­bant apie skau­džias pa­tir­tis, ki­taip ta­riant, „ven­ti­liuo­jant“ jaus­mus, jų in­ten­sy­vu­mas ma­žė­ja.

Atei­na lai­kas ir dep­re­si­jos eta­pui, kai iš­gy­ve­na­mas gi­lus liū­de­sys.

Kri­zę už­bai­gia priė­mi­mo eta­pas, kai žmo­gus na­tū­ra­liau prii­ma tai, kas įvy­ko, pa­jė­gia at­leis­ti, su­vo­kia sa­ve ir sa­vo gy­ve­ni­mą kaip ver­tin­gą, tu­rin­tį per­spek­ty­vą.

Šie eta­pai ne­bū­ti­nai sklan­džiai ei­na vie­nas po ki­to, jie ga­li bū­ti iš­gy­ven­ti jau iki for­ma­lių sky­ry­bų, ga­li mai­šy­tis, kar­to­tis. Svar­biau­sia, kad jie bū­tų iš­gy­ven­ti.

Kaip pa­dė­ti sau? Pir­miau­siai pa­de­da priim­ti jaus­mai, ga­li­my­bė jais da­ly­tis su su­pran­tan­čiais žmo­nė­mis, pa­stan­gos neuž­si­da­ry­ti, ne­lik­ti vie­nam.

Svar­bu iš­mok­ti rū­pin­tis sa­vi­mi, su­vok­ti pa­žei­džia­mu­mą šia­me gy­ve­ni­mo tarps­ny­je, neįst­rig­ti kal­ti­ni­muo­se sau ar ki­tam, o pa­ma­ty­ti, jog sky­ry­bos ne­ša ne tik skaus­mą, bet ir nau­jas ga­li­my­bes, pa­de­da la­biau su­bręs­ti.

Rei­kia įsi­klau­sy­ti į sa­ve: kas iš tik­rų­jų esu, ko sie­kiu ir no­riu? Ne­re­tai sie­kia­ma pa­bėg­ti nuo jaus­mų, puo­lant į kraš­tu­ti­nu­mus: daug dir­bant, už­mez­gant nau­jus san­ty­kius, kei­čiant dar­bus, na­mus ar net ša­lį, neap­mąs­čius, ar tai tik­rai pra­smin­ga.

Vi­si konst­ruk­ty­vūs bū­dai, pa­de­dan­tis ug­dy­ti sa­ve ir da­ran­tys gy­ve­ni­mą pil­na­ver­tiš­kes­nį, ko­ky­biš­kes­nį yra ge­ri. Vie­niems pa­de­da kny­gos, ki­tiems – spor­tas, kū­ry­ba, dar­bas dar­že ar so­de.

Sky­ry­bų kri­zę ga­li pa­dė­ti įveik­ti ir in­di­vi­dua­li bei gru­pės psi­cho­te­ra­pi­ja, dva­si­nės pra­kti­kos, da­ly­va­vi­mas įvai­rio­se sa­vi­pa­gal­bos gru­pė­se.

Vai­kai sky­ry­bų me­tu tam­pa ma­ni­pu­lia­ci­jos ob­jek­tu daž­niau­siai dėl to, kad no­ri­ma pa­lenk­ti su­tuok­ti­nį sa­vo nau­dai ar­ba jam at­ker­šy­ti, nu­baus­ti, bū­na, kad per vai­ką sie­kia­ma pa­si­pel­ny­ti.

Vai­kui per kri­zę svar­biau­sia, kad bū­tų sa­ko­ma tie­sa, kad bū­tų in­for­muo­ja­mas, kad juo ne­bū­tų ma­ni­pu­liuo­ja­ma.

Vai­kui la­bai svar­būs abu tė­vai. Ma­ni­pu­liuo­da­mas vai­ku, su­tuok­ti­nis el­gia­si la­bai sa­va­nau­diš­kai. Kiek­vie­nas per sky­ry­bas pir­miau­sia tu­ri tvar­ky­tis su sa­vo jaus­mais, o ne ki­to są­skai­ta.

Teo­riš­kai tei­gia­ma, jog sky­ry­bų kri­zė, kol žmo­gus vi­siš­kai at­si­tie­sia, su­stip­rė­ja, at­gau­na sa­vi­ver­tės jaus­mą, trun­ka iki 5 me­tų.

„Žvelg­da­mas į praei­tį, vy­ras ka­te­go­riš­kas: rei­kė­jo iš­si­skir­ti anks­čiau. Ne­lauk­ti, ne­sva­jo­ti ir ne­kur­ti kvai­lų iliu­zi­jų.

Živilė KAVALIAUSKAITĖ