Pasak istorikų, jau prieš 2,5 tūkst. metų Kinijoje ir Egipte buvo lošiama kauliukais. Azartiniai lošimai buvo ir senovės graikų bei romėnų aukštuomenės mėgstamas užsiėmimas.
Viduramžiais azartiniai lošimai paplito po visą Europą ir tapo neatsiejama turtingų ir garsių piliečių gyvenimo dalimi. Lošimas visada siejosi ne tik su pramoga, bet ir su problemomis - prie kortų stalo buvo pralošiami ne tik pinigai, bet ir vertingi daiktai, namai ar visas turtas.
Vieni žmonės lošia, kad maloniai praleistų laiką, o kiti tampa priklausomi nuo lošimo ir nebesugeba nustoti lošti, nors lošimas griauna jų gyvenimą.
Kas lošia?
Patologinis lošimas būdingas visoms socialinėms grupėms, dažniausiai 21-55 metų vyrams. Polinkį į priklausomybę labiausiai nulemia psichologinės ir socialinės problemos. Vieni lošia, nes turi asmenybinių sutrikimų, jų žema savigarba, jie slepiasi fantazijų pasaulyje, norėdami pabėgti nuo nemalonios realybės. Kiti lošia tam, kad užsimirštų ir patirtų stiprias emocijas. Jaunuoliai lošia patekę į brendimo krizę, lošimas jiems siejasi su galimybe išlošti ir pasipuikuoti prieš draugus.
Visiems patologiniams lošėjams būdinga tai, kad net jei pralošia daug pinigų, kitą vakarą jie vėl lošia įsitikinę, kad šįkart tikrai pasiseks. Jei kartais pasiseka - džiaugiasi, tačiau nemato, kad prieš tai paklojo daug daugiau nei išlošė. Galų gale vėl viską pralošia. Be to, patologiniai lošėjai pinigus išleidžia taip pat lengvai kaip ir išlošia, o planai panaudoti laimėjimą kokiam nors tikslui tampa tik iliuzija. Tačiau nepaisant nesėkmių ir vėl bando laimę. Taip ir sukasi užburtas ratas.
Faktai
Pirmieji vieši lošimo namai buvo legalizuoti 1626 metais Venecijoje, JAV legalizuoti tik 1932 m., Lietuvoje - 2001 metais. 1957 m. Jungtinėse Valstijose lošėjai, norėdami spręsti savo problemas, susibūrė į savipagalbos grupes. 1980 m. patologinis lošimas buvo įvardytas kaip psichikos sutrikimas ir papildė priklausomybės sutrikimų grupę. Ši priklausomybė yra glaudžiai susijusi su priklausomybe nuo alkoholio ir narkotikų.
Priklausomybė gali išsivystyti lošiant žaidimų automatų salonuose, ruletę ar kortomis kazino, sporto totalizatorių, internetinius ar SMS žaidimus, žaidžiant biliardą ar boulingą iš pinigų. Priklausomybė gali išsivystyti ir žaidžiant paprasčiausioje televizinėje loterijoje.
Tyrimai rodo, kad 1,6 proc. suaugusių žmonių atitinka patologinio lošimo kriterijus, o 3,9 proc. patiria sunkumus dėl šios priklausomybės.
Kas darosi lošiant
Melavimas. Melas ir lošimas - neatsiejami. Meluojama norint nuslėpti savo potraukį lošti ir finansinius praradimus. Meluojama, kai norima atrodyti tvarkingu žmogumi. Nuolatinis melas sukelia įtampą, baimę, stumia žmogų į vienišumą ir saviizoliaciją. Dėl nesėkmių lošėjas kaltina kitus, nutolsta nuo draugų bei šeimos.
Įsitraukimas į lošimo procesą. Dauguma patologinių lošėjų praleidžia daugybę laiko ne tik lošdami, bet ir mąstydami apie lošimą arba apie tai, kaip jiems gauti pinigų ir kaip atrasti tą magišką skaičių derinį ar kitą stebuklingą būdą išlošti.
Alkoholio ir (ar) narkotikų vartojimas. Dauguma lošėjų įninka į alkoholį - išlošimas skatina atšvęsti, o pralaimėjimas - apsisvaiginti, kad užsimirštų. Dalis lošėjų tampa priklausomi ir nuo kitų narkotikų.
Savižudybės rizika. Priklausomi nuo lošimo žmonės nuolat patiria didelius nuotaikų svyravimus, kuriuos sukelia „laimėjimas - pralaimėjimas“. Būtent dėl nuotaikų kaitos priklausomi nuo azartinių lošimų žmonės turi polinkį į savižudybę. Suicido rizikos laipsnis yra didžiausias, lyginant su kitomis priklausomybėmis.
Stresas. Patologinis lošėjas išgyvena nuolatinį stresą, kuris kyla iš baimės, ar pavyks atsilošti, pasislėpti nuo kreditorių. Nuolat baiminamasi, kad apie priklausomybę nesužinotų artimieji ar kiti žmonės.
Priklausomybės testas
1. Ar aukoji darbo (paskaitų) laiką lošimams?
2. Ar lošimas pavertė tavo gyvenimą namuose nelaimingu?
3. Ar lošimas daro poveikį tavo reputacijai?
4. Ar po lošimo jauti sąžinės graužatį?
5. Ar visada loši tam, kad apmokėtum savo sąskaitas bei išspręstum finansines problemas?
6. Ar prasilošęs jauti, kad reikia grįžti ir atsilošti prarastus pinigus?
7. Ar išlošęs pajunti stiprų troškimą grįžti ir išlošti dar daugiau?
8. Ar dažniausiai loši iki paskutinio cento kišenėje?
9. Ar esi skolinęsis pinigų lošimui?
10. Ar esi kada pardavęs daiktus, kad gautum pinigų lošti?
11. Ar lošimas daro tave nerūpestingą - nesirūpini savimi bei savo šeima?
12. Ar kada nors esi lošęs ilgiau, negu planavai?
13. Ar lošei tam, kad užmirštum savo problemas bei rūpesčius?
14. Ar kada nors padarei ar planavai padaryti ką nors nelegalaus ir baustino pagal įstatymus, kad gautum pinigų lošimui?
15. Ar dėl lošimo pablogėjo tavo miegas?
16. Ar nusivylimai ir nesėkmės pastūmėja tave lošti?
17. Ar sėkmingas lošimas sukelia norą tai atšvęsti?
18. Ar kada nors pagalvoji, kad žlungi kaip asmenybė ir to priežastis yra nevaldomas lošimas?
Septyni ir daugiau teigiamų atsakymų rodo, kad asmuo gali būti priklausomas nuo azartinių lošimų.
Pasekmės
Pagrindinis šio sutrikimo bruožas - tai tęstinis arba periodiškas elgesio kontrolės praradimas, nebegalint atsispirti potraukiui lošti. Pamatyti ir realiai įvertinti pasekmes, kylančias dėl nevaldomo potraukio lošti, neleidžia neigimas ir saviapgaulė. Todėl dažniausiai, net jei ir visi testo atsakymai būna teigiami, lošėjas neigia faktą, jog yra priklausomas. Azartiniai lošimai klastingi tuo, kad pastebėti ribą, kur baigiasi laisvalaikio praleidimas ir prasideda priklausomybė, dažniausiai neįmanoma. Nevaldomas potraukis lošti gali pasireikšti jau pirmaisiais lošimo mėnesiais. Laikui bėgant, progresuoja lošimo dažnumas ir apimtys. Didėja ir problemos - pralošiami ne tik asmeniniai, bet ir šeimos, darbovietės pinigai, brangesni daiktai, įklimpstama į skolas, pinigų lošimui pradedama ieškoti nusikalstamu būdu.
Visiems priklausomiems nuo lošimo žmonėms būdinga tai, jog net ir netekę vilties jie toliau lošia. Dėl nuolatinio melavimo didėja moralinė krizė, dėl prastos mitybos ir nuolatinės įtampos, alkoholio ar narkotikų vartojimo pakrinka sveikata, apima tokios būsenos kaip vidinis nerimas, dirglumas, nemiga, prakaitavimas, drebulys ir galvos skausmai, pradedama nusivilti savimi ir gyvenimu.
Priklausomybė nuo azartinių lošimų neretai vadinama „nematoma“, nes jei nepiktnaudžiauja alkoholiu ar narkotikais, lošėjai išoriškai gali atrodyti tvarkingi piliečiai.
Progresuojant priklausomybei, sparčiai didėja nepasitikėjimas savimi bei kitais žmonėmis, ypač tais, kurie gali padėti sveikti. Pastūmėti kreiptis pagalbos efektyviausiai gali tie žmonės, kurie lošėjui yra autoritetas: giminaičiai, darbdavys, geras draugas, dvasininkas ar gydytojas.
Pagalba
Teikiant pagalbą priklausomiems nuo azartinių lošimų žmonėms dažniausiai taikomi tokie pat metodai, kaip ir gydant nuo kitų priklausomybių. Pagalba prasideda nuo normalaus mąstymo atkūrimo, kad lošėjas pradėtų savo situaciją vertinti realiai. Taikoma individuali ir grupinė psichoterapija, kurios metu mokomasi naujų elgesio būdų, ugdomi įgūdžiai atsispirti potraukiui lošti, padedama pamatyti ir koreguoti klaidingą mąstymą ir išsklaidyti iliuziją, jog žmogus pats gali visiškai save kontroliuoti. Mokoma relaksacijos technikų, kurios sumažina stresą. Kai diagnozuojama depresija, taikomas ir medikamentinis gydymas. Esant poreikiui, sveikimo procese dalyvauja ir lošėjo šeimos nariai.
Efektyviausiai sveikstama tada, kai priklausomas nuo lošimo asmuo naudojasi profesionalių priklausomybės ligų specialistų pagalba ir aktyviai dalyvauja savipagalbos grupės veikloje. Anoniminių lošėjų grupės remiasi tokiais pat principais, kurie taikomi Anoniminių alkoholikų draugijoje ir kitose savipagalbos grupėse. Šių grupių nariai taiko 12 žingsnių programą, kurios dėka žmogus keičia požiūrį į save, atranda naujas vertybes, išmoksta koreguoti gyvenimo būdą ir įveikti bei išgyventi „abstinencijos“ periodą.
Visiems priklausomiems nuo lošimo žmonėms būdinga tai, jog net ir netekę vilties jie toliau lošia.
Gediminas NORVILAS, Klaipėdos priklausomybės ligų centro socialinis darbuotojas
