Rita ŽADEIKYTĖ
Valstybės atkūrimo dienos proga šiauliečiui fotomenininkui Aleksandrui Ostašenkovui įteikta Vyriausybės kultūros ir meno premija. Ar ne sostinės kūrėjai yra deramai įvertinami ir žinomi? Aleksandras Ostašenkovas sako, kad juos žinomumu lenkia nusikaltėlis, kuris kažką papjovė, o menkaverčiai šou tampa svarbesni už profesionalų parodas. Abejingi kūrėjams ir vietos kultūros valdininkai.
Provincijos gelmės ir šou
Vos ketvirtas iš Šiaulių menininkų per visą nepriklausomybės atkūrimo laikotarpį esate įvertintas tokia garbinga premija. Ką jums, šiauliečiui, reiškia ši premija?
Mano kandidatūra buvo pristatoma šiai premijai jau penktą kartą. Ir tik penktas kartas buvo laimingas. Dvejus metus iš eilės mane pristatė Fotomenininkų sąjunga. Trejus metus buvo pristačiusi Šiaulių dailės galerija. Bet kas yra Šiaulių dailės galerija tarp svarbių ir savų Vilniaus žmonių?
Aš jau net nelabai džiaugiuosi šia premija. Gerai, kad pagaliau tai įvyko, bet dar kartą įsitikinau, kad žmonės iš provincijos Vilniuje savų ratui apskritai nėra žinomi. Kiek bedarytumei parodų, kiek beleistumei albumų, knygų pristatymų, niekada nesulauksi dėmesio. O štai į kokią studentišką atrakciją žiemai sulekia nacionalinė spauda ir televizija, ir visa Lietuva sužino, kad Šiauliuose surengtas kažkoks menkavertis šou... Rytą per nacionalinę televiziją parodė, kad Šiauliuose kažkokie didesni kiaušiniai Velykoms sukurti...
Tokia realybė, kad provincijos menininkai šalies mastu neįdomūs, juos žinomumu lenkia nusikaltėlis, kuris kažką papjovė.
Nedaug ne tik Šiaulių, bet ir „elito“ menininkų gali pasigirti tiek albumų ir parodų, kiek parengėte jūs...
Kalbant apie premijų skyrimą, manau, kad yra vertinama ne pati kūryba, o kažkokie kažkokių žmonių atgarsiai. Vertintojai mato, kad viskas puiku, bet atsidūsta: jis totaliai niekam nežinomas.
Dabar fotografas lyg ir nebe profesija. Visi fotografuoja. Fotografijai gauti įvertinimą sudėtinga.
Dirbtinis džiaugsmas
Kokio dėmesio sulaukėte iš miesto valdžios, gavęs Vyriausybės premiją?
Meras surengė techninį padėkojimą, išbėgęs iš vieno posėdžio pakeliui į kitą. Išgėrėme greitai kavos, įteikė greitai kažkieno paruoštą rėmelyje popierių. Iš miesto Kultūros skyriaus – nė vieno žmogaus nebuvo net ir tame dirbtinio džiaugsmo ir padėkojimo susitikime.
Gal tikrai geriau tegul jie neina, jeigu turi nekokį santykį su tavimi? Gal aš pakalbu ne tai, ką jie nori girdėti?
Man šypseną kelia, kai meras ir miesto Kultūros skyriaus vedėja Patricija Poderytė laksto į kažkokias kartais net ir menkavertes vilniečių parodas, o į savo miesto žmones nekreipia jokio dėmesio.
Neseniai rengiau parodą „Būsenos“ Šiaulių universiteto dailės galerijoje. 10 metų visiškai kito savęs stebėjimas. Iš Kultūros skyriaus – nė vieno valdininko. Man ne gėlių ir jų popierėlių reikia, bet keista, kad žmonės nesidomi, kas vyksta jų mieste, nežino kultūros konteksto. Lekia į Vilnių, lekia į Veneciją, o čia pat ignoruoja savus kūrėjus.
Ar jūsų albumas „Mano Šiauliai“, išleistas 2011 metais, yra tarp miesto savivaldybės reprezentacinių dovanų?
Žinoma, ne. Jie net turbūt nežino, kad tokia knyga yra. Man gėda net pagalvoti, kaip buvo skubama išleisti Huberto Smilgio (buvusio miesto Kultūros skyriaus vedėjo, fotografo mėgėjo – red. past.) mėgėjiškų fotografijų albumėlį apie Šiaulius didžiausiu tiražu.
Ji buvo masiškai brukama miesto svečiams TAFISA žaidynėse. Koks lygis pasklido po visą pasaulį apie Šiaulius? Kažkokios degalinės nuotraukose, kažkokios reklamos... Kokie Šiauliai reprezentuojami pasauliui? H. Smilgio?
Kas mus valdo? Kokios kultūros, kokios sielos, kokio suvokimo, išsilavinimo žmonės? Kaip reikia negerbti savo miesto, kad važinėtumei apleistomis gatvėmis, kiemais ir nieko nematytumei, ir nieko nedarytumei?
Man skauda dėl miesto, dėl jo įvaizdžio.
Kai išėjo albumas „Kitas krantas“ žinomas fotografijos kritikas šviesaus atminimo Skirmantas Valiulis pavadino šią knyga viena geriausių šimtmečio knygų. Kai ši knyga išėjo, Savivaldybės klerkų žodžius atkartojo tuometinis meras: kad tai knyga, nereprezentuojanti Šiaulių. Amo netekau.
Nestabilumas veikia ir menininkus
Kai tik buvo paskelbta, kad esate įvertintas Vyriausybės kultūros ir meno premija, kuri siekia 44 tūkstančius litų, nežinojote, ką su pinigais darysite. Gal jau žinote, kokiam albumui ar parodai išleisite tuos pinigus?
Aš esu laisvas menininkas ir man šie pinigai – kaip Dievo dovana. Aš mažiausiai dvejus metus iš šios premijos galiu gyventi. Nepadoru sėdėti ant žmonos (Šiaulių dramos teatro aktorės Irenos Liutikaitės – red. past.) sprando. Socialinė aplinka, visiškas neužtikrintumas slegia: gal atsitiks, kaip Kipro saloje, kad tavo premija gali pavirsti absoliučiu nieku?
Mano gyvenimo būdas nepritraukia pinigų. Šie laikai, nesiskiria nuo sovietinių laikų. Yra baimė kalbėti, reikštis, neduok Dieve, kažką pasakyti.
Palikimas, kurio nereikia
Neseniai netekote brolio – talentingo, savito tapytojo Viktoro Ostašenkovo. Kokios mintys kyla dėl jo, dėl jūsų kūrybinio palikimo? Ar jis reikalingas miestui, giminėms, istorijai?
Nemanau. Kam reikalingas Gerardo Bagdonavičiaus, Antano Krištopaičio kūrybinis palikimas, išskirtinis G. Bagdonavičiaus namas?
Dabar sudarinėju brolio kūrybinio palikimo albumą – monografiją. Viktoras niekada nebuvo savas Šiaulių menininkų terpėje. Jis visada buvo nustumiamas. Jeigu kur nors būtų buvusi parodų salė rūsyje, jo darbai, ko gero, būtų ten atsidūrę.
Metams bėgant brolio parodos pradėtos rengti kituose miestuose. Kai jau pamatė, kad žmogus reikalingas kitiems, išėjo plačiau, yra pastebimas kitų, kilo iš rūsio vertinimo lygmens kiek aukščiau. Žinoma, reprezentacinės ekspozicijų vietos būdavo skiriamos saviems, o Viktorui likdavo kažkokie kampai.
Jis dėl to išgyvendavo...
O fotografai Šiaulių dailės grandams buvo reikalingi tik tiek, kad galėtų perfotografuoti jų skulptūras, freskas, kurių nenusineši į parodą...
Asmenybių trūksta
Užsiminėte, kad dėmesį kultūroje patraukia tik tai, kas greita, spalvinga, paviršutiniška. Kodėl?
Mane toks gyvenimo būdas tiesiog nervina. Aš kartais nuogirdomis išgirstu kokį į šuns vardą panašios žvaigždutės pavadinimą... Jaunimui dabar peršamas keistas gyvenimo būdas, jauno seksualaus kūno kultas, kurį nežinia, nei kaip įrėminti, nei kaip pakabinti. Jam dabar meldžiamasi.
Niekada pats nekūrėte aktų?
Buvo. Bandžiau. Jaunystėje. Dėkingas Šiaulių dramos teatro aktoriams. Gastrolėse vasarą kartais vieną kitą aktą kur nors Palangos miškuose nufotografuodavau. Nenoras rodyti savo veido, tik kūną. Žmonės buvo drovūs, drovios moterys.
Dabar galima fotografuoti moteris kaip tik nori, bet nebeįdomu. Nes net ir fotografuodamas aktą fotografuodavai asmenybę.
Prieš kelias dienas pakvietė mane miesto Jaunųjų technikų centras, kuris kasmet organizuoja miesto moksleivių fotografijų parodas. Jau kokį dešimtmetį kasmet ten einu, žiūriu, atrinkinėju ir matau, kad kasmet moksleivių fotografija tik prastėja, silpnėja. Kas už to slypi? Asmenybės problema, žmonių, kurie auklėja tuos jaunus žmones, masinių medijų problema.
Jauni žmonės dabar fotografuoja patys save. Kaip jie gražiai patys sau atrodo veidrodyje. Ypač mergaitės ir jų makiažas. Už to nesislepia asmenybės, nėra informacijos, kaip jis gilinasi, ką jis nori pasakyti savo fotografija, ką jis iš pasaulio, iš bendraamžių mato.
Ir dėl to kalti ne patys vaikai, jie auga tokioje aplinkoje, jie vaikšto į mokyklas, kur jų neauklėja mokytojai. Einama destrukcijos keliu.
Yra puikių menininkų, iš kurių jaunimui galima mokytis...
Su Ričardu Dailide prieš kelias dienas pasikalbėjome, kad mūsų karta jau nueina ir nebus kam pasipriešinti tokiam šou pasauliui. Mes savo darbais jau nieko negalime pakeisti. Pasaulis keičiasi į scholastinę, paviršutinišką pusę ir tai labai liūdna stebėti ir matyti save tokiame laike.
