Ar žinojote, kad katė yra kilusi iš Nubijos, šalies šiaurės rytų Afrikoje? Čia ji jau nuo senų laikų šildėsi ant balto smėlio, gaudė Nilo slėnyje paukščiukus ir vaikštinėjo savais keliais. Istoriografai teigia, kad prieš 6000 metų tie keliai katę atvedė į Egiptą. Deja, jokie istoriniai užrašai ant paminklų ir šventovių sienų apie tai nepasakoja. Katė visada buvo paslaptingas gyvūnas.
Katė keistu savo elgesiu kėlė egiptiečiams baimingą pagarbą, todėl pagarba netruko virsti religine, ir katė tapo tokia pat šventa kaip Apis, dievas jautis. O jei katė dar buvo panaši į šį dievą – juoda su baltu trikampiu ant kaktos – jos laukė dieviškas gyvenimas. Į tokią katę buvo draudžiama net piktai pažvelgti, o ją sužeidus ar užmušus grėsė mirties bausmė. Kai katė nugaišdavo, jos palaikus egiptiečiai balzamuodavo ir iškilmingai palaidodavo šeimos kape, o liūdintys šeimininkai gedėdami nusiskusdavo galvas. Neretai katės buvo laidojamos specialiose kapinėse. Archeologai, kasinėdami Žemutiniame Egipte, rado tokias kapines – jose buvo trys šimtai tūkstančių kačių mumijų.
Iš Egipto katės kartu su jūreiviais atplaukė į Graikiją ir Romą. Ir štai čia katėms prasidėjo ne tokie puikūs laikai. Popiežius Inocentas III ilgai ir įdėmiai stebėjo kates ir ėmė nerimauti – labai jau keisti jam pasirodė šie gyvūnai. Popiežius prakeikė visą kačių giminę ir pagrasino atskirsiąs kiekvieną, kuris drįs namuose laikyti katę. Viduramžiais katės, ypač juodos, buvo laikomos demoniškais padarais. Jos buvo negailestingai skandinamos, deginamos ant laužo. Kaip tik nuo tų laikų katei perbėgus kelią, praeivis ar raitelis neramiai persižegnodavo ir grįždavo atgal, kad pradėtų kelionę iš naujo. Ir šiandien visi prietarai apibūdina katę kaip demonišką gyvūną. Lenkijoje, Rumunijoje, Bulgarijoje, Čekijoje vyrauja prietaras, kad katė gali nujausti žmogaus mirtį. Tačiau žmogaus ji neįspėja, nes yra tokia išmintinga, kad žino, jog niekas mirties neišvengs. Ispanijoje ir Lotynų Amerikoje buvo manoma, kad kai po mirties žmogaus siela laukia nuosprendžio, katė būna žmogaus kaltintoja, o šuo – gynėjas.
XIX a. prancūzų chemikas ir mikrobiologas, atradęs skiepus prieš pasiutligę, Lui Pasteras, visam pasauliui pareiškė, kad katė – švariausias gyvulėlis iš visų žinduolių, nenešiojantis nei virusų, nei bakterijų. Gimė mada namuose laikyti katės, dar daugiau – katė tapo meilumo simboliu.
Zoologai vienbalsiai tvirtina, kad katė yra tobuliausias gyvūnas, nes turi 290 kaulų, fosforizuojančias akis, matančias visiškoje tamsoje ir net 187 laipsnių kampu, puikiai girdi, jos širdis muša net 140 kartų per minutę – katė turi daugybę pribloškiančių bruožų ir teikia namams jaukumo. Bet mylime mes ją tuomet, kai susirietusi miega ant sofos ar žaismingai gaudo skudurinę pelytę. Tačiau pripažinkime, kad dažnas mūsų sutrinka, kai tamsioje gatvėje katė minkštu, negirdimu žingsniu perbėga mums kelią.
