Rusijos sostinėje Maskvoje, gyvenamajame rajone, prie šiukšlių konteinerio pastatytame šaldytuve aptiktas azijietės lavonas. Tokių atvejų pasitaiko kone visose šalyse.
Bendrabučio kasdienybė
Utilizuoti paliktas šaldytuvas stovėjo greta šiukšlių konteinerio Luchmanovskajos gatvėje. Vieną dieną kažkas atidarė jo vidų ir aptiko apie 25–30 metų moters lavoną. Teisėsaugininkai ant moters kūno rado durtinių žaizdų. Pavyko rasti liudininkų, mačiusių, kaip du vyrai krovininiu autobusiuku atvežė šaldytuvą ir pastatė šalia šiukšlių konteinerių. Kol kas Maskvos policija dar tiria ši atvejį, žudikai dar neišaiškinti.
O štai Krasnojarsko teismas už panašų nusikaltimą nuteisė 12 metų kalėti Sergejų Nezabutką (27 m.), šaldytuve paslėpusį nužudytą sugyventinę Viktoriją (30 m.).
Šios moters pažįstami ir giminės ėmė ieškoti, vos tik pastebėjo, kad ji pradingusi. Šaldytuve paslėptą dukters kūną surado jos tėvas. Jis atvažiavo į bendrabutį, kuriame gyveno Viktorija, ir, atidaręs šaldytuvą, pamatė dukters lavoną perpjautu pilvu.
Mamos neteko dešimtmetis Viktorijos sūnus, kuris kaip tik tomis dienomis svečiavosi pas senelius.
Pasak kaimynų, Viktorija buvo tvarkinga moteris, visada atsargi su nepažįstamais asmenimis. Tačiau kaimynas Sergejus, kuris buvo kelis kartus teistas (ir už išprievartavimą) ir pripažintas esąs recidyvistas, rado kelią į merginos širdį. O gal tik į lovą. Kaimynai sakė, kad pora lyg ir nesipykdavo, gyveno taikiai, be skandalų.
Kai buvo rastas moters lavonas, policija pirmiausia ir ėmė ieškoti Sergejaus. Jį sulaikė jau sprunkantį iš miesto. Su savimi jis turėjo rankinę, kurioje buvo ir keli nužudytosios daiktai. Sergejus ilgai nesispyriojo ir prisipažino nužudęs sugyventinę. Paaiškėjo, kad prieš kelias dienas iki nužudymo jis kitame rajone peiliu buvo sunkiai sužeidęs dar ir sugėrovą. „Tai žiaurus žmogus. Nesuprantu, kaip jį priėmė tvarkinga moteris“, – stebėjosi tardytojas.
O bendrabučio gyventojams tai – kasdienybė. „Baisoka, aišku, čia gyventi, bet ką padarysi. Kaimynų čia nepasirinksi. Gyvena čia nemažai emigrantų, o buvusių kalinių – vos ne kas antras, – sakė viena Viktorijos kaimynė. – Ir po Viktorijos nužudymo kelias dienas dar pakalbėjom, kad baisu, ir tuo viskas baigėsi. Gyvenimas vėl teka sava vaga.“
Slėpė pėdsakus
Kitas įvykis jau kiek senesnis. Prieš porą metų du broliai nužudė trečiąjį ir valgė jo palaikus, laikomus šaldytuve, taip siekdami paslėpti įvykdyto nusikaltimo pėdsakus. Tai irgi atsitiko Rusijoje, Permės mieste.
Tairas ir Rinatas Ganiachmetovai namuose nužudė vyresnį brolį Rustamą. Pareigūnai namus apžiūrėjo po to, kai broliai pranešė, kad Rustamas dingo, tačiau apie dingimo detales jie kalbėjo neaiškiai. Netoli namų esančiame miške milicininkai rado užkastą žmogaus kaukolę.
Vėliau Tairas prisipažino, kad kadaise buvo labai supykęs ant Rustamo, kai šis įdavė jį milicijai dėl kaimyno nužudymo. Tai užtraukė Tairui 10 metų kalėjimo bausmę. Grįžęs iš kalėjimo, Tairas vis negalėjo atleisti broliui už buvusią išdavystę. Per vieną barnį jis nužudė 28-erių Rustamą. Prie žmogžudystės, anot Tairo, prisidėjo ir 23 metų brolis Rinatas.
Po žmogžudystės broliai nusprendė suvalgyti įrodymus, kad Tairui nereikėtų grįžti į kalėjimą.
„Nenorėjau grįžti už grotų, taigi nupjovėme jam galvą ir užkasėme sode, – sakė Tairas. – Kūną supjaustėme dalimis ir sukrovėme į šaldytuvą. Mes virėme ir valgėme jo mėsą 6 mėnesius.“
Teko sugrįžti į kalėjimą. Šį kartą – abiem broliams.
Nužudė dvynukus
30-metė Irina iš Sverdlovsko srities šiuo metu laukia teismo. Centrinio gastronomo pardavėja buvo sulaikyta už dviejų savo kūdikių nužudymą. Jie, paslėpti gastronomo šaldytuve, buvo jame net keletą metų.
Baisųjį radinį aptiko gastronomo direktorė. Ji, nusprendusi parduotuvę parduoti, nusileido į rūsyje esančią šaldymo kamerą pažiūrėti, ar jau visa mėsa parduota. Atidarė kameros duris ir pamatė ... du lavonėlius. Šie buvo taip sušalę, kad atvykę sekliai net negalėjo nustatyti lyties. Ir tik vėliau ekspertai nustatė, kad tai buvo berniukai – gimę gyvi, o mirę nuo šalčio.
Tuomet buvo iškelta baudžiamoji byla ir imta ieškoti gimdyvės. Apklausus visas moteris, galėjusias patekti prie šaldytuvo, iš pradžių nieko nustatyti nepavyko. Mat Irina tuo metu buvo jau atleista iš darbo ir gyveno pas tėvus visai kitame mieste.
Surasti žudikę padėjo paketas, į kurį buvo susuktas vienas lavonėlis, o ant paketo buvo kitos parduotuvės logotipas. Apklausiant toje parduotuvėje dirbusias moteris, viena jų – Irina – ėmė nervintis. Pareigūnai ėmėsi detalesnės apklausos, ir greitai moteris prisipažino, kad tai ji šaldytuve palikusi du savo naujagimius.
Irina sakė, kad berniukus pagimdė dar 2008-aisiais. Pirmiausia kūdikius įdėjo į šaldymo kamerą savo namuose. Po kelių dienų pernešė juos į parduotuvę, kurioje tuo metu dirbo. Ten jie ir pragulėjo 5-erius metus. Tardytojams moteris sakė norėjusi kūdikius palaidoti, tačiau vis nesuradusi tinkamo laiko. Vėliau Iriną atleido iš tos parduotuvės, o kaip tada reikėję patekti į šaldymo kamerą, ji nesugalvojusi.
Bruklino mėsininkas
Gal lavonus šaldytuvuose slepia tik rusai? Anaiptol. Tokių atvejų apstu visame pasaulyje. JAV Niujorko Bruklino teismas 40 metų nelaisvės paskyrė Levui Aronui (37 m.). Šis pripažintas kaltu, nes žiauriai nužudė jauną žyduką iš ortodoksų šeimos, po to jo lavoną ketvirčiavo ir laikė šaldymo kameroje. Teismo sprendimu, L. Aronas tik 2052 metais galės prašytis lygtinio paleidimo.
Teisme kaltinamasis atsisakė paskutiniojo žodžio teisės, tačiau advokatas sakė, jog privačiame pokalbyje jo ginamasis gailėjosi, kad taip atsitiko. Iš pradžių manyta, kad L. Aronas bus pripažintas nepakaltinamu, nes jo šeimoje yra sirgusiųjų šizofrenija, o ir pačiam Levui buvo sutrenkta galva, tačiau psichiatrai leido jį teisti.
Ši žmogžudystė sukėlė didelį rezonansą tarp žydų ortodoksų. Nuteistąjį jie pavadino Bruklino mėsininku. Prokuratūrą teismo nuosprendis tenkino. Nežada jo skųsti ir visuomeniniai žydų kaltintojai. Tik jie tikisi, kad ir 2052 metais L. Aronas nebus išleistas iš kalėjimo. O štai nuteistojo advokatai susirūpinę, kaip užtikrinti jam apsaugą kalėjime, kur vaikų žudikai yra niekinami. Gynėjai prašo, kad L. Aronui būtų leista kalėti vienutėje.
Teisme paaiškėjo šios žmogžudystės detalės. 2011 metų liepos 11-ąją aštuonmečiam Leibai Kleckiui buvo leista iš vasaros stovyklos pačiam nueiti 7 kvartalus iki tos vietos, kur jo laukė mama. Šis tėvų sprendimas ir buvo lemiamas vaiko gyvenime. Berniukas pasiklydo, todėl pirmo sutiktojo nusprendė paklausti kelio. Tas sutiktasis ir buvo Levas Aronas. Vėliau teisme jis papasakojo irgi nežinojęs to kelio, tad vaikui pasiūlęs važiuoti su juo į vestuves. Tačiau jie, įstrigę transporto spūstyse, į tas vestuves nespėję ir apie pusiaunaktį grįžę į Brukliną. Vaikas dar pažiūrėjęs televizorių ir užmigęs.
Kitą rytą vyras prabudęs pirmas ir, įsijungęs televizorių, pamatęs, kad visas miestas ieško dingusio vaiko. Tūkstančiai žmonių jo ieškojo gatvėse, o už informaciją apie berniuką buvo pažadėta 125 000 dolerių premija. L. Aronas sutrikęs ir, pabijojęs vaiką išvesti į gatvę, griebęs rankšluostį ir berniuką uždusinęs. Tada lavoną jis supjaustęs.
Kai kurias kūno dalis žudikas išmetė į šiukšlių konteinerius, o kitas sukrovė į šaldytuvą.
Peržiūrėjus gatvių vaizdo kamerų užfiksuotą medžiagą, nusikaltėlis gan greitai buvo sulaikytas. Policininkai, atvykę į L. Arono butą, virtuvėje rado kruviną lentą, ant kurios buvo pjaustomas berniukas, 3 mėsininko peilius, o šaldytuve – kūno dalis.
Beveik visą savo gyvenimą L. Aronas pragyveno Brukline, neturėjo jokių reikalų su policija. Dirbo klerku firmoje, kuri žmonėms į namus atveždavo higienos priemones. Jis gyveno maždaug už pusantro kilometro nuo tos vietos, kur gyveno ir jo nužudytas berniukas. L. Aronas irgi buvo žydas ortodoksas. Buvusi jo žmona Debi Kivel buvo šokiruota dėl buvusio vyro arešto, nes niekaip negalėjo patikėti, kad net musės užmušti negalėdavęs vyras nužudė berniuką. Juk jo paties sūnūs, su kuriais jis labai gerai sutarė, buvo panašaus amžiaus kaip ir Leiba: vienam – 13, o kitam – 10 metų.
Neatsilieka ir lietuviai
Lietuvoje panašių atvejų irgi galima surasti ne vieną. Kad ir ką tik po 20 metų kalėti nuteistos šiaulietės Viktorija Vaitiekaitytė ir Viktorija Lietuvninkaitė, itin žiauriai nužudžiusios bendramokslę Nedą R. (17 m.) ir jos kūną supjausčiusios dalimis.
Nestabilios psichikos abi Viktorijos senokai žavėjosi mirties kultą propaguojančio jaunimo judėjimo idėjomis. Nuo 2011-ųjų pavasario abi planavo ką nors pakankinti ir nužudyti. Prieš kraupų nusikaltimą V. Vaitiekaitytė savo „Facebook“ profilį papuošė jos išskrostos kiaulės širdies fotografijomis, o V. Lietuvninkaitė internete platino savo kūrybos nuotraukas su kraujo imitacijomis. Tikėtina, kad abiem merginoms reikėjo ne tiek Nedos gyvybės, kiek „pasigrožėti“ žmogaus kančiomis, agonija ir mirtimi, o po to išmėsinėti žmogaus kūną. Todėl draugės iš anksto pasirūpino skalpelių, guminių pirštinių ir prijuosčių, švirkštų bei žudymo ir mėsinėjimo įrankių.
Tada merginos įsiviliojo Nedą į jos močiutės tuščią butą Šiauliuose ir ten, apsvaiginusios metalo strypu, Nedai nupjovė galvą. Po to kraugerės negyvą kūną, ilgai besimėgaudamos, vonioje mėsinėjo, o dalį kūno padėjo į šaldiklį.
Tardant viena žudikių buvo prisipažinusi, kad jei ne greitas policijos tyrimas, jos žmogieną būtų valgiusios...
„Akistatos“ inf.
