Viena iš didžiausių neteisybių, ištikusių prekės ženklus yra ta, kad nuostabųjį automobilį „Mercedes“ žmonės mūsuose yra linkę vadinti „mersedesu“ arba dar grubiau – „mersu“, tarsi suvokiant, kad tai yra vyriškos giminės daiktas.
Tačiau pavadinimą „Mercedes“ šiam automobiliui suteikė ne kas kitas, o būtent mergaitė. Graži ir tragiško likimo, keistai ir nevalingai patekusi į dviejų Vokietijos automobilių pramonės pionierių Gottliebo Daimlerio, Wilhelmo Maybacho bei Karlo Benzo tarpą, ir suteikusi šiam verslui tai, ko jam visada trūko – švelnumo ir trapaus moteriško žavesio.
Pionierius Nr. 1 – Karlas Benzas
Jis dirba daugelyje gamyklų, tačiau jau 1870 metais jam pavyksta atidarytį savo dirbtuvę, kur jis konstruoja savo pirmąjį vidaus degimo variklį. Pirmąjį patentą dvitakčiam varikliui jis gauna 1879 metais, o 1883 metais Manheime įkūria kompaniją „Benz & Cie“, pradėjusią masinę vidaus degimo variklių gamybą. Ten pat pradeda realizuoti savo svajonę sukurti „savaeigį vežimą“ – 1885 metais pasaulį išvysta pirmasis automobilis „Benz Patent Motorwagen“ - triratė konstrukcija iš metalinių vamzdžių ir vieno cilindro variklio, pritaisyto jo užpakalyje.
Užpakaliniai ratai buvo dideli, priekinis – mažas – būtent vienas, kad būtų lengviau jį vairuoti. Tačiau lengviau tik teoriškai – pirmą kartą demonstruodamas plačiajai visuomenei savo kūrinį, Karlas Benzas jo nesuvaldo ir įsirėžia į namo sieną. 1886 metais gavęs patentą savo „motorwagenui“, K. Benzas pradeda juos pardavinėti 1888 metais – tai buvo pirmasis komercinis automobilis pasaulyje. Tiesa, jis turėjo daug trūkumų, pvz., be pagalbos net negalėjo pats į kalvelę užvažiuoti, ir paties K.Benzo žmona pasiūlė jam sukurti kelių pavarų sistemą. Bėdų kėlė ir benzinas – tada jis buvo naudojamas tik kaip valymo priemonė ir parduodamas tik vaistinėse.
Benzininiai K.Benzo automobiliai nebuvo tokie greiti kaip gariniai, nei ekonomiški kaip elektromobiliai. Nebuvo pritaikyti jo ratai ir grįstiems Vokietijos keliams (apie asfaltą tais laikais išvis niekas net nesvajojo). K.Benzas, imdamasis tokio verslo rizikavo visu savo turtu, tačiau jam padėjo ne tik tikėjimas automobilio perspektyvomis, padėjo ir šeimos parama. Ta pati K.Benzo žmona pirmoji pasaulyje nukeliavo savo vyro sukonstruotu automobiliu šimtą kilometrų aplankyti savo motinos (stabdydama automobilį, beje, tarp stipinų įkišdama savo nusiautą batą – taip kilo idėja sukurti stabdžių sistemą) – tai buvo geriausia reklama.
1889 metais K.Benzo automobilis buvo eksponuojamas naujovių centre Paryžiuje, bet susidomėjimo nesukėlė – automobiliai išvis dar neturėjo didelės paklausos. Tad atrodė, kad kur kas pelningiau yra jo paties sukurtus vidaus degimo variklius. Tačiau 1894 metais K.Benzas pradeda serijinę naujojo keturačio dviejų cilindro variklio automobilio „Viktorija“ gamybą, ir jis tampa komercine sensacija. Paskutiniais XIX amžiaus metais K.Benzo kompanija buvo didžiausia automobilių gamintoja pasaulyje, pagaminusi 572 vienetus. Karlas Benzas tampa turtingu žmogumi. Ne ką prasčiau sekasi ir kitam, K.Benzui visiškai nežinomam vokiečių inžinieriui, vos už 90 kilometrų nuo Manheimo esančiame Štutgarte dar 1883 metais sukūrusiam greitaeigį vidaus degimo variklį – Gottliebui Daimleriui. Pionierius Nr. 2 – Gottliebas Daimleris
Studijuodamas Štutgarto Politechnikos institute svajojo „pažaboti garą“, kas buvo būdinga to meto inžinierių svajonė. Dirbdamas įvairiose garinių, dujinių ir benzininių variklių gamyklose inžinieriumi G. Daimleris išėjo puikią praktikos mokyklą. 1863 metais jis vienoje gamykloje užtiko gizeliu besidarbuojantį penkiolikametį našlaitį Wilhelmą Maybachą (1846-1929), būsimąjį prabangių automobilių pavadinimo autorių – netrukęs įžvelgęs W. Maybacho talentą, G.Daimleris tapo jo globėju ir viso likusio gyvenimo kompanionu – nuo tol jie visada dirbo kartu.
Nuolatinis bildesys ir tratėjimas, sklindantys iš daržinės tradiciškai kėlė padoriųjų vokiečių kaimynų įtarimą ir pasklidus gandams, kad G.Daimlerio pašiūrėje nelegaliai kaldinamos monetos, vieną vakarą ten apsilankė ir policija. Policininkai vietoje sukčių daržinėje rado du padoriai atrodančius ponus prie keisto aparato, kurio paskirties policininkams G.Daimleris išaiškinti niekaip nesugebėjo…
Vis dėlto buvo tokių, kurie jo paskirtį suprato. 1883 metais G.Daimleris gauna patentą savo sukurtam 250 sūkių per minutę darančiam varikliui su horizontaliu cilindru. 1885 metais jis įmontuoja tokį variklį į dviratį (tai tampa motociklo prototipu), su kuriuo jo sūnus nuvažiuoja tris kilometrus. Dar kitais metais G. Daimleris įmontuoja savo variklį į keturratį vežimą – taip atsiranda ir jo automobilis. Siekdamas išpopuliarinti savo išradimą, G. Daimleris montuoja variklius visur, kur tik įmanoma – motorinėse valtyse, drezinose, atrakcionų parko geležinkelio lokomotyve, tramvajuose.
Netgi oro baliono gondoloje vietoje tuo metu įprasto rankinio, ir pats G. Daimleris su tokiu balionu perskrenda vietinį kalvų masyvą. Jo variklius pavyksta gerai parduoti visoje Europoje, ir 1890 metais G.Daimleris įkuria kompaniją DMG („Daimler Motoren-Gesellschaft“). 1889 metais kompanija pagamina pirmąjį savo automobilį, bet jam pirkėjų Vokietijoje neatsiranda (jį pavyko parduoti tik po trijų metų Prancūzijoje). Tačiau per keletą metų W.Maybacho ištobulintas keturių cilindrų variklis gerai parduodamas nuo Maskvos iki Niujorko (1895 metais DMG pagamina savo tūkstantąjį variklį), yra įmontuojamas į „Phoenix“ automobilį – jis taip pat tampa komercine seansacija. Pardavėjas Nr.1 – Emilis Jellinekas
Tėvas ją taip mylėjo, jog jos vardu vadino viską, ką tik turėjo – nuo namų iki jachtos. Austrijoje užsiėmęs draudimo verslu ir prekyba akcijų biržoje susilaukė sėkmės ir pradėjo leisti žiemas Nicoje, Prancūzijos pietuose. Ten netruko užmegzti ryšius su vietine aristokratija, išgarsėjo kaip linksmų vakarėlių organizatorius. Būtent ten E. Jellinekas ir susižavėjo automobiliais. Tapęs Austrijos generaliniu konsulu Nicoje, tuo pačiu pradėjo prekiauti ir prancūziškais „Panhard“ bei „Peugeot“ automobiliais, pardavinėdamas juos Nicoje žiemojantiems Europos aristokratams.
Verslas sekėsi (vien 1897 metais E .Jellinekas pardavė 140 automobilių), ir jam buvo akivaizdu, kad tai yra net geresnis verslas už draudimą. Pirmasis vokiškas E .Jellineko parduodamas automobilis buvo K. Benzo „Viktoria“, tačiau 1896 metais, perskaitęs laikraštyje reklaminį G. Daimlerio kompanijos skelbimą, jis apsilankė Kanštate. G. Daimleris jam patiko ir E. Jellinekas užsakė du jo automobilius – „su visomis naujovėmis“: diržine pavara ir šešių arklio jėgų galingumo varikliu.
Tie automobiliai išvystydavo „uraganišką“ 24 km/h greitį, bet netrukus E. Jellinekui tai pasirodė per mažai. Jis pareikalavo 40 km/h greičio, ir po metų gavo dvi tokias „greitas“ mašinas – tai buvo pirmieji pasaulyje keturių cilindrų automobiliai. 1899 metais jis gavo dar dešimt „Daimlerių“, kitais metais jau 29. Ir nuolat reikalavo dar greitesnių ir galingesnių.
Būtent E. Jellinekas, nuolat lankydamasis G. Daimlerio viloje įtikino pagrindinį „Daimler“ konstruktorių W. Maybachą, kad automobilio ateitis slypi greityje ir elegancijoje. „Greitis nėra vien pižono siekis“, – bylojo E. Jellinekas, – „jei automobilis man nesuteiks nieko daugiau nei arklys su karieta, aš važinėsiu karieta ir jodinėsiu arkliu“. Jis taip pat įkalbėjo G. Daimlerį dalyvauti automobilių lenktynėse, kas Prancūzijoje amžiaus pabaigoje buvo madinga pramoga. „Pergalės daro automobilių ženklus žinomais, o žmonės perka laimėtojus, visada taip darė, visada taip darys“, – tvirtino E. Jellinekas, – „ir atsisakymas ten dalyvauti būtų komercinė savižudybė“.
Taip 1899 metais G. Daimlerio „Phoenix“ automobilis su 28 AJ galingumo varikliu pirmą kartą stojo prie starto linijos. Prie vairo sedėjo pats E. Jellinekas, pasivadinęs, žinoma „Mercedes“ vardu. Tai nebuvo neįprasta, lenktynininkai dažnai pasirinkdavo pseudonimus. Pavydžiui, kitas garsus automobilizmo entuziastas, baronas Henry de Rothshildas startuodavo pasivadinęs Dr. Pascaliu. Juoba kad tais laikais buvo svarbiau lenktyninko pavardė, o ne gamintojo vardas. Lenktynėse E. Jellinekas G.Daimlerio automobiliu pasiekė 35 km/h greitį ir laimėjo, bet nebuvo patenkintas tokiu rezultatu: „aš nenoriu automobilio šiandienai ar rytdienai, aš noriu automobilio porytdienai“, – irzo jis. E. Jellinekas nuolat siuntinėjo telegramas su užgauliomis pretenzijomis G. Daimleriui ir W. Maybachui: „Jūsų inžinierius reikia uždaryti į beprotnamį“, „Jūsų automobilis yra kokonas, o aš noriu drugelio“, ir nors tai erzino, tačiau teko pripažinti, kad kai kurie jo patarimai buvo išties vertingi tobulinant automobilių konstrukciją. Ir kai pirmasis W. Maybacho sukurtą 35 AJ galios variklį turintis G. Daimlerio automobilis 1900 metų pradžioje lenktynėse užtikrintai laimėjo, pasiekęs svaiginantį 60 km/h greitį, Prancūzų automobilių klubo prezidentas Paulas Meyanas pasakė: „Mes įžengėme į Mercedes erą“ – ir tie žodžiai nuvilnijo per visus pasaulio laikraščius.
Tai buvo geriausia reklama. Iki tol prancūzai buvo laikomi geresniais automobilių gamintojais, tačiau po tos pergalės, kai pasidarė akivaizdu, kad vairuotojo, žinomo kaip „Mesjė Mercedes“ neįmanoma aplenkti, vokiški automobiliai tapo madingi. Tokie amerikiečių milijonieriai kaip Rockefelleris, Astoras ar JP Morganas pirko „Daimlerius“, pirko jį netgi baronas H.Rothshildas.
Tais pačiais 1900 metais E. Jellinekas sutarė su G. Daimleriu, kad naudos savo parduodamiems automobiliams „Mercedes“ pavadinimą, nes jis jau buvo garsesnis, nei paties G. Daimlerio pavardė, taip pat buvo sutarta, kad naujasis galingasis 40 AJ variklis bus vadinamas „Daimler-Mercedes“.
E. Jellineko tvirtinimu, ispaniškas vardas „Mercedes“, reiškiantis „malonė“ automobiliams suteiks žavesio ir paslapties. Jis buvo teisus. Užsakymai pylėsi kaip iš gausybės rago. Tiesa, G. Daimleris nespėjo jais labai pasidžiaugti, jis mirė 1900 metų pabaigoje. (Likimo ironija, bet ir pats W.Maybachas savo kūrinius vertino gana abejingai – per visą savo gyvenimą jis neturėjo nė vieno automobilio ir visą laiką vaikščiojo pėsčiomis arba važinėjo tramvajumi). 1901 metais „Daimler“ kompanija jau nebespėjo gaminti vien E. Jellineko užsakymų. 1902 metais „Mercedes“ vardas buvo oficialiai užregistruotas kaip prekės ženklas (1904 metais „Mercedes“ įsigijo pats Vokietijos kaizeris Wilhelmas, taip tarsi oficialiai suteikdamas šiam automobiliui karališkąjį statusą). Šis pavadinimas buvo toks populiarus, kad 1903 metais ir pats Emilis Jellinekas gavo oficialų leidimą vadintis Jellineku-Mercedes (taip persivadino visi jo šeimos nariai) – kaip jis pats pakomentavo, „tai buvo galbūt pirmas kartas žmonijos istorijoje, kai tėvas perėmė savo dukters vardą“ ir nuo to laiko pasirašinėjo tik kaip E. J. Mercedes. Tiesa, Pirmojo Pasaulinio karo išvakarėse E. Jellinekui, keletą metų pabuvus ir DMG direktorių valdybos nariu, ir Austrijos konsulu Meksikoje, automobilių verslas galų gale pabodo. Jis įsigijo keletą kazino Monake ir grįžo Austriją. Prasidėjus karui, austrai jį laikė prancūzų šnipu. Po metų E. Jellinekas išties išvyko į Prancūziją, kur buvo apkaltintas šnipinėjimu Vokietijai beigi sabotažininkų slėpimu savo jachtose.
Bet namo į Tėvynę grįžti negalėjo – austrai jo ieškojo kaip išdaviko. 1917 metais E. Jellinekas iš Prancūzijos pabėgo į Šveicariją, kur buvo areštuotas kaip šnipas – ten jis ir mirė 1918 metais. Jo nuosavybė Prancūzijoje ir Austrijoje buvo konfiskuota (buvo atimta ir garsus visame pasaulyje jo prašmatnusis namas Vienoje, turintis 50 kambarių, aštuonias vonias ir 23 tualetus – 1945 metais šį namą sugriovė Vieną šturmuojanti Raudonoji armija).
Pinigų nuolat stigo ir ji mirė nuo kaulų vėžio, nesulaukusi nė keturiadešimties – palaidojo ją žydų bendruomenė savo lėšomis šalia jos senelio, vyriausiojo Vienos rabino Adolfo Jellineko. (Ateityje šis žydiškas „Mercedes“ pavadinimo aspektas visada trikdys Adolfą Hitlerį, mėgusį kompanijos automobilius, bet jų atsisakyti bus neįmanoma – pernelyg geri jie buvo). Likimo ironija, bet jos, suteikusios monumentalų vardą kultiniam prekės ženklui, pažįstamam visame pasaulyje, automobiliai niekada nežavėjo – ta rudaplaukė žaliaakė mylėjo tik muziką. Dabartis Po Pirmojo pasaulinio karo vokiškiems automobiliams, kaip ir visoms prabangos prekėms, stojo sunkūs laikai. Siekiant atsilaikyti prieš pasaulinę konkurenciją, „Benz“ bei „Daimler“ kompanijos 1924 metais susivienijo į sindikatą, o dar po dviejų metų susijungė į vieną kompaniją „Daimler-Benz AG“ (nors Karlas Benzas ir Gottliebas Daimleris beveik penkiasdešimt metų gyveno vienas nuo kito vos per šimtą kilometrų, tačiau jie taip niekada gyvenime ir nesusitiko…).
Naujos kompanijos gaminami automobiliai tapo žinomi kaip „Mercedes-Benz“. Ant jų atsirado ir šiandien mums įprastas logotipas – „Benz“ kompanijos naudojamas apvalus lauro lapų vainikas apgobė „Daimler“ „žvaigždę“, kurios trys spinduliai simbolizavo Gottliebo Daimlerio svajonę apie visuotinę „motorizaciją“ – „sausumoje, vandenyje ir ore“. 1998 metais „Daimler-Benz“ įsigijo amerikiečių automobilių kompaniją „Chrysler“ ir persivadino „DaimlerChrysler“, tačiau nuo 2007 metų, pardavus „Chrysler“, kompanija vadinasi „Daimler AG“. Wilhelmas Maybachas, 1907 metais palikęs „Daimler“ kompaniją, įkūrė savąją „Maybach Motorenbau“ aviacinių variklių gamyklą, ir tiekė motorus Zeppelino aeroplanams.
Po Pirmojo pasaulinio karo, Versalio sutartimi uždraudus Vokietijoje lėktuvų gamybą, 1919 metais „Maybach“ pradėjo gaminti didelius prašmatnius automobilius, tačiau 1940 metais jų gamybą nutraukė ir vėl pradėjo variklių gamybą, tik šį sykį skirtų tankams – gamino juos ir garsiesiems Vermachto „Tigrams“. 2002 metais „DaimlerChrysler“ atgaivino „Maybach“ prabangiųjų automobilių gamybą, tačiau pernai buvo paskelbta, kad šiais metais „Maybach“ automobilių gamyba bus nutraukta.
Giedrius Drukteinis
