„Išeisi pietauti – tave suvalgys“, – taip sako Silicio slėnio (JAV), kuriame įsikūrę tūkstančiai IT įmonių, darboholikai. Savanaudiški verslo pasaulio interesai verčia žmones dirbti vis daugiau. Kartu su baime prarasti darbo vietą vystosi ir liguistas įprotis nuolat dirbti.
Žinoma, darbas gali būti mėgstamas, išsvajotas, būtinas kaip oraus gyvenimo pagrindas. Bet kur yra riba? Kada ir kodėl iš darbštaus žmogaus, sugebančio rasti laiko mėgautis darbo rezultatais ir naujomis galimybėmis, virstame darboholikais, vienintelę gyvenimo prasmę matydami tik darbe? Ir kaip sugebėti, užvėrus kontoros duris, laisvam grįžti į tą kitą, mums priklausantį, gyvenimą, kuriame – apleisti artimieji, nauji horizontai, kitoks savęs pažinimas?
Civilizacijos liga
Pirmas apie darboholizmą kaip apie ligą 1919 metais prakalbo vengrų psichoanalitikas Šandoras Ferenci. Susidomėti tuo jį paskatino sergančių keista liga pacientų antplūdis: jie imdavo blogai jaustis darbo savaitės pabaigoje, o pirmadienio rytą staigiai pasveikdavo. Iš pradžių gydytojas šią ligą pavadino sekmadienio negalia ir tik vėliau ją įvardijo kaip priklausomybę nuo darbo (work addiction). Darboholizmo terminą (workaholisme) 1968 m. sugalvojo amerikietis Veinas Otsas, sujungęs žodžius „darbas“ (work) ir „alkoholikas“ (alkoholic), norėdamas pabrėžti šių dviejų priklausomybių panašumą.
Jau nuo pradžių išryškėjo darboholizmo panašumai į kitas chemines ir psichologines priklausomybes. „Kaip ir bet kokia priklausomybė, darboholizmas – tai bandymas pabėgti nuo realybės keičiant savo psichinę būklę, šiuo atveju tai pasiekiama dirbant“, – sako „Ąžuolyno“ klinikos gyd. psichiatras Dainius Stasiūnas. Darbštumas ir darboholizmas skiriasi: darboholikas dirba ne dėl ekonominės būtinybės. Darbštuolio tikslas kitoks nei darboholiko – jo darbo rezultatai turi būti skirti jam pačiam, jis moka jais pasinaudoti ir daro tai nuolat. Pasak įvairias priklausomybes gydančio mediko, darbas darboholikui – tai apsauga, savotiškas skydas nuo visko: baimių, nepasitikėjimo savimi ir rytdiena, nuo asmeninio gyvenimo nesklandumų. Žmogus „išnaudoja“ darbą, kaip būdą pabėgti nuo savo problemų ir sunkumų. Bėgimas į darbą nuo kasdienybės gali būti susijęs su negalėjimu pajausti „mažų kasdienių džiaugsmų“, nesugebėjimu susikurti sau įprastą namų komfortą. Tai bėgimas nuo rimtų problemų į „niekur“. Bandydamas racionaliai pateisinti savo priklausomybę darboholikas gali omeny turėti materialią arba darbinę būtinybę, karjerą ir t.t. Darbas jam – toli gražu ne viena iš gyvenimo sudedamųjų. Tai – visas jo gyvenimas, jis visiškai pakeičia prisirišimą, meilę, pomėgius ir pramogas.
Pagrindinis skiriamasis darboholizmo požymis – jausmas, kad darbinė veikla tapo vienintele gyvenimo vertybe, svariausia galimybe realizuoti save ir sulaukti pripažinimo, o taip pat malonumu.
Nesibaigiančio darbo chemija
„Darboholizmas vystosi kaip ir bet kuri kita priklausomybė, – aiškina psichiatras. – Darbo proceso, kuris suteikia žmogui kokį nors pasitenkinimą, metu, smegenyse gaminasi endorfinai. Žmogus jaučia malonumą (ypač tada, kuomet jį giria arba kaip nors kitaip skatina). Neilgai trukus, kad pasigamintų toks pat kiekis endorfinų, ankstesnės darbo dozės nebepakanka ir žmogus priverstas dirbti daugiau. Vis daugiau ir daugiau...“
Kaip alkoholikams ar narkomanams, jiems nebegaunant alkoholio ar narkotikų, prasideda „laužymai“, taip darboholiką „laužo“ per atostogas ar išeigines. Darboholiko, atskirto nuo darbo smegenyse aktyviomis tampa tos pačios zonos, kaip ir žmonių, sergančių alkoholizmu arba priklausomybe nuo azartinių žaidimų.
Vieną kartą pasinėręs į euforiją, kuomet pasisekė puikiai atliktas darbas, žmogus ima jausti diskomfortą, nesulaukdamas to jausmo vėl ir vėl. Jis nesąmoningai ima ieškoti galimybės vėl patirti tą būseną, kuri, galbūt taip ir liks nepajuntama niekur kitur, o tik darbe.
Darboholizmo, kaip ir daugelio kitų mūsų problemų, priežastys, pasak psichiatro D. Stasiūno, glūdi vaikystėje. Įvairios aplinkybės suformuoja tam tikrą žmogaus santykių su aplinkiniu pasauliu tipą ir toliau jau nesvarbu nuo ko būtent jis taps priklausomas. Tai gali būti darbas, cheminės medžiagos arba kitas žmogus.
Kas rizikuoja tapti darboholiku?
Darboholikai – dažniausia vyrai, tačiau moterims ši liga pasireiškia sunkesne forma, kaip beje ir kitos priklausomybės. Tarp darboholikų daugiausia intelektualinį darbą dirbančių bei užsiimančiu kūryba, žmonių. Labiausiai darboholikais linkę tapti trys žmonių kategorijos:
1) aukšto rango vadovai ir verslo savininkai;
2) intelektualai: medikai, juristai, pedagogai;
3) kūrybinių profesijų žmonės: rašytojai, muzikantai, aktoriai.
O štai polinkis dirbti fizinį darbą tarp darboholikų pastebimas labai retai. Taigi, kaip nežiūrėtum, tai – civilizacijos liga. Labai dažnai, be to, sunkia forma, ši negalia kamuoja programuotojus. Jie visiškai nebenueina nuo kompiuterio, prie savo bėdų pridėdami dar ir priklausomybę nuo jo.
„Tapti priklausomu nuo darbo linkę vyriausieji arba vieninteliai vaikai šeimoje, kur tėvas – alkoholikas, o mama – nuo tėvo priklausoma, – savo praktika dalinasi psichiatras. – Vaikas turi daugybę įsipareigojimų namie, stengiasi gerai mokytis, kad kompensuotų šeimos gėdą, stropiai ruošiasi studijoms arba siekia sportinių pergalių. Jis neturi kada ilsėtis ir pramogauti, tampa tėvo antipodu. Bet tai tik išorinis vaizdas, darboholizmo, kaip ir alkoholizmo esmė ta pati: tai bėgimas į priklausomybę, savigriovą. Tai yra, jei kalbėtume apie galimą profilaktiką, tai ji tokia pati, kaip ir kitų priklausomybių: nebūkite stručiais, nenusisukite nuo turimų problemų, nesistenkite užgniaužti skausmo, gėdos, vienatvės baimės, pasinėrę į darbą/butelį/adatą/švirkštą. Jei nepavyksta susitvarkyti su problemomis pačiam, kreipkitės į draugus, o dar geriau – į psichiatrą ar psichoterapeutą.“
Nuo darbo gaišta ne tik arkliai
Darboholizmas griauna ne tik patį žmogų, bet ir jo aplinką. Juk kiti darboholiko žmogaus šeimos nariai nesulaukia nei iš jo, nei iš jo darbo jokios emocinės ir fizinės paramos. Kartais jie nori į jį lygiuotis: darboholikų vaikai dažnai patys tampa tokiais. Nors, kaip akcentavo psichiatras, gali ir nepriimti tokio gyvenimo būdo ir nueiti dar destruktyvesnių priklausomybių keliu (alkoholis, narkotikai).
„Progresuojantį darboholizmą lydi auganti emocinė tuštuma: sutrinka gebėjimas užjausti, empatija. Tarpasmeniniai santykiai tampa problematiški, jie vertinami, kaip varginantys, eikvojantys daug energijos“, – sako gyd. Dainius Stasiūnas.
Darboholikas jau nesąmoningai stengiasi vengti situacijų, kur reikia jo aktyvaus dalyvavimo, šalinasi svarbių šeimyninių problemų aptarimų, nedalyvauja vaikų auklėjime. Jis labiau linkęs turėti reikalų su daiktais (kartais su gyvūnais) nei su žmonėmis, nes taip nereikia spręsti kasdienių tarpasmeninių problemų.
Šeimyninius santykius, o neretai ir pačią šeimą darboholikas vertina kaip trikdžius, kurie jį atitraukia nuo darbo, erzina ir sukelia nepasitenkinimą. Tačiau jis labai dažnai ir akivaizdžiai su tėviška globa rūpinasi kitais. „Globodamas“ jis verčia savo „globotinį“ jaustis infantiliai priklausomu, nieko nesugebančiu, kvailu ir nesavarankišku. Tokio rūpinimosi priežastis – ne užuojauta, o būtinybė įtvirtinti savo pozicijas kito sąskaita: „Aš viską žinau ir moku geriau už jus.“
Straipsnio tęsinyje skaitykite, apie priklausomybės nuo darbo, kaip ligos, stadijas, riziką susirgti kitomis ligomis ir darboholizmo gydymą.
