Psichinę negalią turintis septyniolikmetis terorizuoja visą kaimą, kelia grėsmę žmonių saugumui ir gyvybei, o valdžios institucijos blaškosi nerasdamos jokios išeities.
Nepilnametį, kad ir žmogžudį, griežtai gina mūsų įstatymai. Negalima skelbti jo vardo bei pavardės, todėl ir mūsų herojus bus tik K.S. Juolab kad jis kol kas dar nieko nenužudė, o tik nuolat tuo grasina. Jei kam smogia į veidą ar suspardo, žmonės, užjausdami paauglio globėjus, sukanda dantis ir tyli.
Neprognozuojamas nuo mažens
K.S. Raseinių rajono Gabšių kaime esančiuose Aldonos ir Stanislovo Sereikų šeimyniniuose vaikų globos namuose „Likimas“ buvo apgyvendintas anksčiau nei išmoko vaikščioti. Todėl suprantama, kad jis Sereikas vadina mama ir tėčiu, juo labiau kad tikriems gimdytojams šis vaikas niekada nerūpėjo: jo motina retai teišeina iš kalėjimo, o apie tėvą niekas nieko nežino.
Kaip šiandien prisimena Sereikos, K.S. visuomet buvo sunkus vaikas. Tačiau kuris gi iš visų aštuoniolikos šiandien į gyvenimą išleistų ir dar devynių augančių šeimoje buvo „lengvas“? Kiekvienas jų turėjo suluošintos vaikystės prisiminimų ir neigiamos gyvenimo patirties, kaip ir daugybę įgimtų ar užleistų ligų.
Augant K.S., augo ir jo agresija. Raseinių specialiosios mokyklos direktorė Angelė Linartienė berniuko charakteristikoje nurodo, kad jis nejaučia atsakomybės už savo veiksmus, neįžvelgia blogo elgesio pasekmių, nevaldo emocijų. O gavęs pastabą į ją arba nereaguoja, arba atsikalbinėja, neretai netgi pagrasina susidorosiąs.
Gąsdina kaimą
Berniuko grasinimai galop ėmė pildytis: motinai Aldonai jis išmušė dantis. Gal ir negyvai ją būtų užspardęs, jei jo nuo mamos nebūtų atplėšę kiti vaikai. Net medikai, kai K.S. atsiduria jų globoje, paauglio neįveikia: jis sugeba ligoninėje ir pasigerti, ir nusifi lmuoti demonstruodamas lytinius organus.
Šių metų sausio 14 d. Raseinių rajono apylinkės teismo sprendimu K.S. buvo paskirta vidutinės priežiūros priemonė – jis atiduotas į stacionarų Kauno apskrities vaikų socializacijos ugdymo centrą iki jam sueis 18 metų. Po šios žinios vaikų namelių gyventojai lengviau atsikvėpė. Tik neilgam. K.S., kur buvęs, kur nebuvęs, – vis Gabšiuose. Vėl žyra langų stiklai, dingsta dviračiai ir kiti vertingi daiktai, į visas šalis laksto įsisiautėjusio paauglio tramdyti atvykusių pareigūnų sagos.
Kaimas jaučiasi nesaugus: tėvai bijo iš akių išleisti vaikus, mat niekas negali prognozuoti, kas šaus paaugliui į galvą su juo prasilenkiant gatvėje. Galiausiai žmonės nerimauja ir dėl savo turto saugumo. Vietiniai šaukiasi policijos, bet ši, turėdama ir daugiau darbų, kartais skambinančiųjų paklausia, ar K.S. jau ką padarė.
Kratosi atsakomybės
Kauno apskrities vaikų socializacijos ugdymo centro direktorius Adolfas Skališius VL sakė neturįs galimybių sulaikyti iš jo įstaigos pabėgančio paauglio. „Pas mus – ne kalėjimas. Mūsų net tvoros ažūrinės, kad būtų gražesnės. Tokios bėgančiųjų nesustabdo. Iš kalėjimo ir tai žmonės pabėga, o čia juk tik bendrojo lavinimo mokykla.“ Direktorius guodėsi, kad K.S. šiuo metu yra „visai pablūdęs“, atsisako vartoti vaistus, kurie jam yra būtini, eina, kur nori, daro, ką nori, o dažniausiai važiuoja į Gabšius. Paklaustas, kodėl jo įstaiga iškart nepraneša policijai apie dingusį globotinį, direktorius kuo ramiausiai atsakė: „Nepraėjus trims dienoms po pabėgimo policija paieškos vis tiek neskelbia, o po keleto dienų jis ir pats kartais parsiranda.“
Praeitą antradienį Raseinių rajono savivaldybės administracijoje vyko Prevencinio darbo koordinavimo grupės posėdis, kuriame dalyvavo ir centro direktorius A.Skališius. Jis pageidavo, kad K.S. būtų sugrąžintas Sereikoms ar bent perkeltas į kitą socializacijos centrą, bet posėdyje joks sprendimas nebuvo priimtas. O po keleto valandų A.Sereikienė gavo K.S. žinutę: „Aš atvarau pas tave į Gabšius.“ Puolėme skambinti į socializacijos centrą, norėjome perspėti direktorių apie globotinio ketinimus, bet auklėtoja paaiškino, kad niekuo mums padėti negali, nes berniukas šiuo metu išėjęs, o kur, tiksliai ji nežinanti. Su direktoriumi pasikalbėti VL taip pat nepavyko, nes esą po darbo valandų jo poilsio trukdyti nevalia.
Globa be teisės atsisakyti
Nors K.S. teismo sprendimu nuo sausio 14 d. yra apgyvendintas socializacijos centre, už jį iki šiol atsako Sereikos. Jie ir toliau keletą kartų per mėnesį krauna lauknešėlį, važiuoja lankyti. K.S. turi teisę juos terorizuoti telefono žinutėmis ar skambučiais su savais reikalavimais ir grasinimais. Jei paauglys padarys kokią žalą, ją nukentėjusiajam privalės atlyginti Sereikos, nes jie tebėra juridiniai vaiko globėjai. Atsisakyti globos, pasirodo, jie neturi teisės. „Pasakykite, kaip globėjai gali prižiūrėti vaiką ir atsakyti už jį, jei jis teismo sprendimu gyvena kitoje ugdymo įstaigoje už dešimčių kilometrų?“ – retoriškai klausė R.Klevinskienė.
Už apspjaudymą, išplūdimą ar kitokį netinkamą vaiko elgesį pareigūnai tėvams nerašo Administracinių teisės pažeidimų protokolų, nes jau pernelyg gerai žino beviltišką Sereikų situaciją ir jų gaili. Taip pat elgiasi ir aplinkiniai, neberadę kokio vertingo daikto.
Reikia atskiro socializacijos centro
Lina Jurgelaitienė, Seimo narės Vincės Vaidevutės Margevičienės padėjėja:
Šiemet Seimo Valdybos sprendimu buvo sudaryta darbo grupė Vaiko minimalios ir vidutinės priežiūros įstatymo pakeitimo įstatymo projektui parengti. Jai vadovauja V.V.Margevičienė – Seimo Narkomanijos ir alkoholizmo prevencijos komisijos pirmininkė. Šis įstatymas galioja jau nuo 2008-ųjų, tačiau vos pradėjus jį įgyvendinti Vaikų globos, Vaiko teisių kontrolieriaus, VTAT, socializacijos centrai ir kitos įstaigos pradėjo kalbėti apie jo trūkumus.
Suburtos darbo grupės tikslas – sukurti sistemą, kuri padėtų vaikui, o ne jo atsikratytų ir uždarytų jį socializacijos centre iki pilnametystės. Taip vaikas praranda motyvaciją, jo elgesys negerėja. Vaikams su psichikos negalia reikalingas atskiras socializacijos centras, kurio šiuo metu nėra. Ne visuose centruose dirba specialieji pedagogai, o psichologai dirba ne visu etatu. Labai svarbi darbo grupės užduotis: apsibrėžti, kokiomis ligomis sirgdamas vaikas negali būti siunčiamas į socializacijos centrą.
Nesuvokia savo paskirties
Regina Klevinskienė, Raseinių rajono savivaldybės Vaiko teisių apsaugos skyriaus vadovė:
Socializacijos centro vadovas, panašu, nesuvokia savo įstaigos paskirties. Kodėl socializacijos centrai visiškai neatsako už savo globotinių elgesį? Mūsų auklėtojos, nuvykusios aplankyti vaikų, randa juos girtus. Centrų darbuotojai čia nemato nieko blogo arba teisinasi nieko negalį padaryti. Šiuo požiūriu, Vaiko minimalios ir vidutinės priežiūros įstatymas yra labai blogas, jį reikia nedelsiant stabdyti. Šiandien šalyje nėra nė vienos tokios įstaigos, kur būtų galima priglausti psichinę negalią turintį agresyvų vaiką. Todėl šį klausimą ypatingos skubos tvarka turėtų spręsti įstatymų leidėjai. Socializacijos centrai privalo atsakyti už globotinius, kol šie gyvena pas juos. O dabar jie tik siunčia mums teismo sprendimus apie vaikų padarytą žalą ir reikalauja ją atlyginti. Kam tuomet reikalinga tokia įstaiga, kuri už nieką neatsako?
