Jau kitą savaitę Vilniaus valstybiniame mažajame teatre pasirodysiantis režisieriaus ir rašytojo Vytauto V.Landsbergio spektaklis „Uodų pasakos“ pakvies į pažintinę kelionę po jausmų pasaulį. Atskleis, kad net uodas gali ne tik zyzti ir gerti kraują, bet ir tapti puikiu bičiuliu.
Jaunimas kalba jaunimui
„Uodų pasakos“ - tai spektaklis, sukurtas iš gerai žinomų Vytauto V.Landsbergio pasakų - apie uodą Bambą (iš knygos „Rudnosiuko istorijos“), iš to paties kūrinio atėjusiu kvailu ereliu bei pasakos apie dinozaurus iš „Briedžio Eugenijaus“.
Režisierius sakė, kad dėl to, jog tai bus spektaklis vaikams, jame vaidinti buvo pasirinkti ir jauni aktoriai: Tomas Stirna, Paulius Ignatavičius bei Agnė Šataitė.
„Veteranai labai užsiėmę, turi kitų darbų. O jaunimas kupinas tokio entuziazmo, linkęs improvizuoti, ieškoti, net muziką patys sukūrė. Seniai patirtas jausmas, kad aktoriai taip nori dirbti. Štai ir dabar, kai manęs nėra, patys repetuoja“, - „Respublikai“ pasakojo režisierius.
V.V.Landsbergis sakė, kad kur kas dažniau tenka sutikti aktorių, kurie bėga iš vieno spektaklio į kitą - kaip darbiniai arkliai. Tačiau dėl to negalima kaltinti vien tik artistų. „Dėl rinkos ekonomika teatras dirba nenormaliomis sąlygomis.
Kartais matai, kad su aktoriumi reikia ne repetuoti, o į jį Druskininkus vežti ir grūsti į purvo vonią. Nenuostabu, kad visi su nostalgija prisimena Miltinio laikus, kai pusę metų buvo galima repetuoti vieną spektaklį. Dabar tai sau gali leisti nebent Eimuntas Nekrošius ar Oskaras Koršunovas“, - kalbėjo kūrėjas.
Ūkiškai: Lietuvoje meilės stygius
Bet kas gi yra ta „Uodų pasaka“? Režisieriaus atsakymas paprastas:
meilės istorija. Uodai, kurie nieko nesugeba, tik zyzti ir gerti svetimą kraują, ima ir pasikeičia, kai tik įsimyli Dievo karvytę. „Juk net didžiausi banditai įsimylėję tampa geresni. O Lietuvoje, ūkiškai sakant, yra šio jausmo stygius. Žmonės nebedėmesingi vieni kitiems, nemyli net patys savęs, ir to nepasitikėjimo neslepia“, - dėstė rašytojas.
Tačiau tuo, pasak V.V.Landsbergio, nereikėtų pernelyg stebėtis. Juk nenuostabu, kad žmogus, negavęs meilės iš tėvų, tampa agresyvus. Tą sutrikusį lietuvių meilės jausmą jis priskiriantis okupacijai, ilgiems nelaisvės metams. „Pavyzdžiui, kodėl visus taip traukia į Indiją? Buvau Indijoje, kai filmavau filmą apie tibetiečius. Toje šalyje įsikrauni meilės, nejauti agresijos tarp žmonių. O mes turime tą jausmą, bet jis kažkur užslėptas. Juk dabar verslininkai puikuojasi barbėmis, jas vedžiojasi, kad visi fotografuotų, ir tai neva gražu. Man norisi, kad užaugtų kitokia karta“, - atvirai kalbėjo kūrėjas.
Žinoma, kad pyktį gali pagydyti tik meilė ir tinkamas pavyzdys, todėl režisierius sakė pritariantis Aurelijai Čederaitei, kuri važinėja po vaikų namus ir rodo spektaklius su lėlėmis. Scenas, kaip tėtis gražiai kalbasi su mama. Vytautas V.Landsbergis kalbėjo, kad vaikams ypač svarbu pamatyti, kad gali būti ir kitokia šeima, kur visi myli ir gerbia vienas kitą.
Mėnulio ir saulės meilės
„Dabar materialiai esame turtingesni. Bet emocine prasme esame vargšai. Meilė nėra koks nors biznis. Kai rašiau pasakas, įsivedžiau dvi meilės rūšis: mėnulio ir saulės meilę“, - šypsodamasis pasakojo menininkas. Saulės meilė yra kaip pati saulė, kuri spindi ir šildo vien todėl, kad negali to nedaryti. Ji nereikalauja jokio atlygio. O mėnuliui yra būtinas apšvietimas. „Naivu manyti, kad pasakos gali išgydyti. Bet man lengviau tuo tikėti“, - sakė V.V.Landsbergis.
Beje, režisierius buvo įsitikinęs, kad saulės meilės daugiau turi moterys. Vyrai išvis darosi nuskriausta rūšis - tokie agresyvūs patinai. „Šiuo metu labai daug nekalbama apie vyrų dvasingumą. Tai palikta moterims ir tampa pašaipų objektu. Vyrai mieliau eina į treniruoklių salę nei į koncertus“, - tarstelėjo kūrėjas.
Rašytojas šnekėjo, kad jei vaikas gauna daug meilės, užaugęs jis tampa saule. Jei ne - mėnuliu, ir nuolat verkia, kad yra nepakankamai mylimas. Toks vaikas nemoka duoti, o didžiausias meilės džiaugsmas juk yra ne ėmimas, o atidavimas.
Taigi šiame spektaklyje Uodas yra lietuvis vyras, kuris labai nelaimingas ir vis ieško, kam įkąsti ir nusiurbti kraują. Viskas pasikeičia, kad du uodai randa Dievo karvytę ir abu ją įsimyli. Tačiau vienas uodas nori būti jai geras, o kitas bemylėdamas nori ją suvalgyti. Tad du uodai, Bimba ir Bamba, kovoja dėl karvytės širdies. Galiausiai blogasis uodas tampa geru ir visi trys susidraugauja.
Liūdnos akys
Keliaudamas su savo spektakliais režisierius prasitarė matantis daug mažų vaikų liūdnomis akimis. Vaikus, kurių tėvai išvažiavę dirbti į užsienį, o jie likę su seneliais arba su visai svetimais žmonėmis. „Matydamas tokius vaikus supranti, kad jiems bus labai sunku tapti saulėmis. Negavę meilės, jie nežino, kas tai yra. Susitapatini su jų liūdesiu ir jau už nieką nebegali ant jų pykti. Gali pasiūlyti įsikibti į parankę ir pasivaikščioti parke, bet negali barti. Juk negali pykti ant žmogaus, kad jis neturi kojos, ar ne?“ - retoriškai klausė V.V. Landsbergis.
Pasak menininko, šiuo metu Lietuva nyra į vis gilesnę psichologinę krizę. Taip pat režisierius prisiminė vieno psichiatro atliktus tyrimus narstant itin žiaurių nusikaltėlių psichiką. Ir ištyrė, kad visi tie vaikai kažkuriuo raidos periodu mėnesiui buvo palikti be tėvų. Įvykę psichiniai procesai buvo negrįžtami.
Kokie gi mūsų tikslai?
„Aš nematau teatro, kino vaikams. Normali visuomenė priklauso nuo to, kiek yra investuota į vaikus. O ką jie mato per televiziją?“ - emocingai šnekėjo režisierius. Pats būdamas penkių vaikų tėvas V.V.Landsbergis sakė nenorėjęs uždrausti žiūrėti televizijos, tačiau visuomet būdavo šalia ir kalbėdavosi apie tai, kas rodoma.
„Klausiu, gal jie norės panašiai nužudyti? Tada žiūrėti apsimoka, taip. O gal svajoja tapti tokiais pat idiotais? Tada irgi reikia žiūrėti. Bet jei turi kitų tikslų, tada kam?“ - kalbėjo V.V.Landsbergis.
Todėl „Uodų pasaka“ kaip tik ir bus spektaklis turintiems kitokių tikslų. Dalykas, skirtas ne tik vaikams, bet ir jų tėveliams. Tiesiog visiems, kurie moka skaniai pasijuokti iš savo ydų arba nori to išmokti. Režisierius buvo tikras, kad teatras turėtų būti tikrovės atspindys, bet galbūt gali nutikti ir atvirkščiai: kai gražu scenoje, ir gyvenimas gali prašviesėti.
CV
Vytautas V.Landsbergis gimė 1962 m. gegužės 25 d. Vilniuje.
Aktorius, režisierius, knygų autorius.
Vilniaus universitete baigė lietuvių kalbą ir literatūrą. Studijavo kino režisūrą Tbilisio teatro institute, Jono Meko antologinių filmų archyve Niujorke. 1996 m. studijavo teatro režisūrą Anglijoje, LEEDS mieste surengtuose jaunųjų Europos teatro režisierių kursuose.
Privačios kino ir video studijos „A PROPOS“ įkūrėjas, prodiuseris ir režisierius.
Režisavo spektaklius įvairiuose Lietuvos teatruose: „Kelionė į Pasaulio galą“, „Iš gyvenimo vėlių“, „Daktaras ir Mangaryta“ ir kt. Išleido tris poezijos ir dvi pasakų vaikams knygas.
Naujausi darbai kine: režisavo filmą „Kai aš buvau partizanas“ (2008 m. ), prodiusavo filmus „Sapno siūlas“ (2007 m.) ir „Laiku suspėjome pasikalbėti“ (2006 m.).
Rasa Velijevaitė
