Kada sukauksime „topless“ Birutės, bėgančios Gedimino prospektu ir šaukiančios: „šalin rankas nuo feminisčių“ ir tokiu būdu išreiškiančios solidarumą su skriaudžiamomis Rusijos, Ukrainos ir kitų NVS (Nepriklausomų Valstybių Sandraugos) šalių feministėmis. Bet kuriuo atveju, tai atneštų mažiau žalos, negu pritarimas valstybės simbolio niekinimui iš Seimo nario tribūnos. Mes visi esame laisvi žmonės. Gyvename laisvoje šakyje. Todėl kiekvienas turime teisę į saviraišką. Tačiau tik tol, kol nekenkiame kitiems visuomenės nariams.
Yra žmonių, kuriems šventa ne religija, ne tautiškumas, ne patriotiškumas, kurio viena iš apraiškų ir yra pagarba tautiniams simboliams: vėliavai ir himnui. Yra žmonių, kuriems aukščiausia emancipacijos išraiška - iš ekskrementų išlipdytas Jėzaus paveikslas ar perfomanso metu nusišlapinti į kaimyno sriubos lėkštę. Bet ne tai baisiausia. Visokių yra, visokių ir reikia.
Mes visi skirtingi, priklausomai nuo to kuo tikime, kaip ir su kuo gyvename, kokį išsilavinimą ir kokias vertybes turime. Yra dar žmonių, kurie tiki, jog suvalgę priešo kelio girnelę greičiau bėgios patys. Nieko baisaus, tegul tiki, tik tegul nepuola valgyt mūsų kelių girnelių. Blogiausia tai, kad tokių žmonių atsiranda Seime ir jie turi didesnę ar mažesnę įtaką per priimamus įstatymus priversti mus gyventi pagal savo supratimą, nusispjaunant į tai, ką mes turėtumėme puoselėti ir saugoti, norėdami išlikti valstybe.
Manau kiekvieno piliečio pareiga yra rūpintis valstybe, o Seimo nario pareiga šią piliečių prievolę ugdyti ir skatinti.
Todėl Seimo narės postringavimai apie XIX a. parašytą patriarchalinį ir matomai dėl to nevertą pagarbos Lietuvos himną, kelia pasidygėjimą.
Gaila, kad ponia Birutė Vėsaitė negali pasižiūrėti į akis Lietuvos partizanams, kurie žuvo giedodami šį himną. „Šalin rankas nuo sovietų valstybės!“ Šį šūkį naudojo bolševikai, gindamiesi nuo pasaulinio imperializmo, kurdami naują valstybę, naują visuomenę - be tautybių, be religijų, be tradicijų ir pagarbos žmogui. Visuomenę, kur moterys su vyrais galėjo būti lygios: vienodai gerti ir keiktis komunizmo statybose, ir rusišku „slengu“ toli pasiųsti darbų vykdytoją, kuris į statybas laiku nepristatė betono mišinio.
Seimo narės pamokymai žiniasklaidai, kam suteikti eterį, o kam ne, kurios idėjos demokratinės, o kurios ne, visiškai nekvepia demokratija. Bandymas patraukt menininkes feministes teismam už interpretacijas, pasak Birutės Vėsaitės, yra riboto mentaliteto apraiškos, o agitacija Seime: „moterims neduoti vyrams, balsuojantiems už kariu siuntimą i Afganistaną“, kurią vedė Seimo narė, turbūt jos nuomone yra išprususio žmogaus mąstymo etalonas.
Galima sutikti, kad nereikia griežtai teisti menininkių – feminisčių už šį perfomansą (jei jos iš ties menininkės ir jei šis paniekos valstybei aktas - perfomansas). Į jį iš vis būtų galima nekreipti dėmesio, jei ne tokių dalykų (valstybės griovimo) propagavimas iš Seimo nario tribūnos. Šiandieną daug kas norėtų Lietuvoje sutapatinti demokratiją su anarchija gąsdindami kitaip manančius ribotu mąstymu ir nacionalistiniais tikslais užmiršdami, kad be savo šaknų, tradicijų, tikėjimo mes esame niekas ir neturime ateities.