Simona Aginskaitė, LRT radijo laida „Ryto garsai“, LRT.lt
Šiuolaikinis jaunimas daug ilgiau išlieka švietimo sistemoje, daug vėliau įsilieja į darbo rinką, daug vėliau išeina iš tėvų namų, lėčiau kuria šeimą ir dažniau nesituokia, pastebi sociologė Milda Pivoriūtė. Tačiau, anot jos, dėl pakitusių aplinkybių kelias į suaugusio žmogaus gyvenimą dabar gerokai pakitęs, todėl negali būti vertinamas pagal tradicinius kriterijus.
Sociologė abejoja, ar galima teigti, kad šiandien turime gausią nesubrendusių žmonių armiją, įstrigusią paauglystės tarpsnyje. „Aš linkusi manyti, kad galbūt dalis šių žmonių savanoriškai atsisako suaugti, atsakomybės, įsipareigojimų, nenori jų prisiimti, bet kitai daliai šitas apibūdinimas visiškai netinka“, – įsitikinusi M. Pivoriūtė.
– Jūs savo moksliniuose darbuose tiriate tapsmą suaugusiu žmogumi. Be to, ne tik Jūs, bet ir daugelis kitų konstatuoja, kad jis yra pasikeitęs, palyginti dabartinių 60-mečių ar net jaunesnių žmonių karta. Kodėl svarbus šitas periodas ir kodėl reikia jį tirti?
– Noriu pabrėžti, kad tapsmą suaugusiuoju tiria įvairūs mokslai ir jie koncentruojasi į skirtingus veiksnius: į fizinius, biologinius, psichologinius. O sociologijai, kuriai aš atstovauju, svarbūs socialiniai ir kultūriniai veiksniai. Tapsmas suaugusiu žmogumi (maždaug nuo 18 iki 30 metų) yra vienas reikšmingiausių individo gyvenime bei sociologų labiausiai tyrinėjamas, nes tai intensyviausias žmogaus gyvenimo laikotarpis, kuriame individas patiria labai daug kardinalių pokyčių. Būtent tada individas prisiima iš esmės gyvenimo perspektyvą galinčius nulemti vaidmenis ir priima visuomenėje daugiausia atsakomybės reikalaujančius vaidmenis, t. y. aktyvaus darbo rinkos veikėjo ir tėvo (motinos) vaidmenis, kurie labai svarbūs visuomenės reprodukcijai.
– Laikotarpis nuo 18 iki 30 metų dabartinių 20-mečių, 30-mečių ir jaunesnių žmonių kartos yra gerokai kitoks, negu buvo anksčiau?
– Taip. Tradiciškai sociologijoje tapsmas suaugusiu žmogumi siejamas su penkiomis socialinėmis žymėmis, arba įvykiais. Tai yra mokslo baigimas, įsitraukimas į darbo rinką, išėjimas iš tėvų namų, santuoka bei pirmojo vaiko gimimas. Sociologas per šias socialines žymes tyrinėja, kaip tas žmogus suauga, kaip varijuoja tarp šių tradicinių socialinių žymių. Tėvų kartos atstovai suaugdavo linijiniu būdu, pvz., baigdavo mokslą, patekdavo į darbo rinką, išeidavo iš tėvų namų, susituokdavo ir susilaukdavo pirmo vaiko. Šie žingsniai eidavo vienas po kito, nuosekliai ir tai būdavo padaroma maždaug iki 25 metų.
Žinoma, įvairiose šalyse niuansai skiriasi, bet, kalbant abstrakčiai, būdavo taip. Viskas vykdavo „kompaktiškai“, vieni įvykiai nuo kitų labai neatitoldavo ir jų seka nelabai varijuodavo. XX a. antrojoje pusėje Vakarų šalyse, o Lietuvoje – prieš dešimtmetį ar daugiau iš pradžių buvo užfiksuoti demografiniai pokyčiai, t. y. mažėjo santuokų skaičius, tuokiamasi ir gimdoma vis vyresniame amžiuje, susilaukiamas mažiau vaikų arba pasirenkama bevaikystė. Taip pat pastebima, kad didėja ne santuokoje gimusių vaikų ir nesusituokusių porų skaičius. Jaunuoliai daug ilgiau išlieka švietimo sistemoje, daug vėliau įsilieja į darbo rinką ir daug vėliau išeina iš tėvų namų. Tai reiškia, kad jie vis ilgiau bent iš dalies išlieka priklausomi nuo tėvų.
Taip pat pastebėti labai dideli žingsniai į priekį ir atgal, tarkim, būsto, švietimo, profesijos, partnerystės atžvilgiu. Tai reiškia, kad būdingas ne linijinis ėjimas, o bandymų, klaidų metodas, kai jaunuoliai išbando įvairias alternatyvas. Galiausiai pastebima, kad baigęs mokslus, išėjęs iš tėvų namų, susiradęs darbą, susituokęs ir turintis pirmąjį vaiką jaunuolis anksčiau tą statusą pasiekdavo, tarkim, iki 25 metų, o šiandien tas laikas nusitęsia iki 30 metų arba žmogus jo niekada nebepasiekia. Tai reiškia, kad daugėja žmonių, kurie niekada neatitinka šių visų tradicinių penkių socialinių žymių.
– Ar tai, kad nebėra linijinio kelio, ženklų, kurie seniau buvo labai aiškūs, apriboja individą, ar kaip tik išlaisvina? Ar tie ženklai jam palengvindavo gyvenimą, ar suvaržydavo?
– Viena vertus, tai gerai, nes bendrabūvio sąlygos, t. y. socialinė aplinka, kurioje mes gyvename, individui suteikia daugiau laisvės išbandyti kuo įvairesnių galimybių. Tai reiškia, kad žmogus gali save realizuoti daugiau būdų. Tai padaro žmogų laimingesnį, nes jis gali lengviau atrasti save ir pan. Kita vertus, sociologai pastebi, kad šiandien jaunuoliai dažnai išgyvena ketvirčio amžiaus krizę, kuri dažniausiai susijusi su negebėjimu apsispręsti dėl profesinių planų. Tai paradoksas, nes anksčiau socialinė aplinka individus apribodavo: buvo stiprios socialinės normos ir šablonai, pagal kuriuos žmonės turėdavo gyventi ir, jeigu negyvendavo, sulaukdavo tam tikrų formalių ar neformalių sankcijų.
O šiandien tos normos nyksta. Jaunuoliams atsivėrė nepalyginti didesnės galimybės ir didesnė laisvė jas pažinti. Bet kadangi tos normos ir stiprūs elgesį reguliuojantys šablonai nyksta, individui tampa sunkiau pasirinkti, ką jis nori daryti. Jis gali daug daryti, bet nežino ką. Šioje situacijoje labai iškyla metų atotrūkio reikšmė, kai žmogus, baigęs mokyklą ar universitetą, pasiima laisvus metus, per kuriuos, pvz., keliauja, savanoriauja, mokosi naujų kalbų, lanko kokius nors kursus. Visa tai reikalinga tam, kad jis suprastų, ką nori veikti, atitrūkti nuo rutinos, kad dar nepriimtų svarbaus sprendimo, bet, turiningai leisdamas laiką, išbandydamas save įvairiose situacijose, susigaudytų, ką nori veikti.
Vakarų Europoje šita praktika toleruojama, o Lietuvoje vis dar sulaukia neigiamos visuomenės reakcijos. Tai visoms pokomunistinėms šalims būdingas bruožas, kai išėjimas iš švietimo sistemos dar labai standartizuotas, t. y. jaunuoliai mažiau praktikuoja, o visuomenė mažiau toleruoja, pvz., nutrauktas studijas, pertraukas po studijų ar mokyklos. Tai yra jaunuoliai dažnai spaudžiami suaugti pagal tradicinį modelį. Išeina toks vertybinis „plyšys“, kad sąlygos pasikeitusios, jos netinkamos „išpildyti“ tradicinėms žymėms, tačiau visuomenė vis tiek spaudžia jaunuolius suaugti pagal jas. Tai jaunuolius veikia gana disfunkciškai, nes primesti lūkesčiai ir sąlygos, kuriomis jis gyvena, neatitinka vieni kitų.
– Kai kurie filosofai sako, kad seniau tarsi buvo turimas gyvenimo planas, kurį buvo galima po truputėlį vykdyti. O dabar yra tiek galimybių, kad labai sunku turėti vieną planą, nes jis galbūt po metų pasirodys pasenęs, nereikalingas. Tad pradedama kalbėti apie rizikos ir nerimo visuomenę. Taigi turbūt perėjimas į suaugusio žmogaus gyvenimą labai neapibrėžtas?
– Taip, ir sakyčiau, kad rizika ir nerimas kyla ne tiek dėl dabartinės, kiek dėl ateities situacijos. Tyrimai rodo, kad tai vienas iš labiausiai šiandienį jaunimą slegiančių veiksnių. Šiandien jaunuolis, prieš pasirinkdamas pastovų darbą, pakeis labai daug darboviečių ir veiklos sričių, kas buvo nebūdinga mūsų tėvų kartai. Jie dažniausiai dirbdavo vienoje darbovietėje daugelį metų – pakeisdavo kelias, bet jos dažnai būdavo panašaus pobūdžio.
Jauni žmonės tai daro ne tik dėl to, kad nori išbandyti save, atrasti, kur gali geriausiai save realizuoti, bet ir dėl pasikeitusių darbo modelių, tarkim, neterminuotos darbo sutartys, autorinės sutartys, trumpalaikiai projektai. Žmogus nebeturi pastovaus, užtikrinto pajamų šaltinio ir pan. Tai irgi rodo faktas, kad jaunuoliai vis vėliau išeina iš tėvų namų ir vis vėliau tampa finansiškai nepriklausomi.
– Viena vertus, dėl to ilgo gyvenimo su tėvais šita karta dažnai apibūdinama kaip infantili, niekaip nesuauganti, priklausoma. Kita vertus, matome daugybę bandymų įvairiose srityse, kas asmenybei tarsi turėtų duoti įvairiapusiškumo. Nežinau, ar sociologai tai tiria. Galbūt psichologai ar kiti mokslininkai pastebi, kaip tai keičia asmenybę?
– Jūs teisingai paminėjote. Ypač žiniasklaidoje pastaruoju metu labai daug tokių idėjų, straipsnių, interviu, kad šiandien mes turime gausią nesubrendusių žmonių armiją, kad tai užsitęsusi paauglystė ir t. t. Aš linkusi manyti, kad galbūt dalis šių žmonių savanoriškai atsisako suaugti, atsakomybės, įsipareigojimų, nenori jų prisiimti, bet kitai daliai šitas apibūdinimas visiškai netinka. Jeigu tapsmą suaugusiu žmogumi suprasime tradiciškai, kaip minėtų socialinių žymių atlikimą, tada taip, mes galime sakyti – jie nesubrendę. Tačiau šiandien tos tradicinės socialinės žymės žmonėms nebeturi tokios reikšmės kaip anksčiau.
Šiandien žmogus gali save vadinti suaugusiu ir nesusituokęs arba neturėdamas vaikų. Sociologas gali paklausti žmogaus, kas jam yra suaugęs individas, kaip jis subjektyviai tai apibrėžtų. Gavęs atsakymą, vėl galima klausti, o ar pats pašnekovas subjektyviai jaučiasi suaugęs? Užsienyje atlikti tyrimai rodo, kad labai daug šiandieninių jaunuolių jaučiasi nebe paaugliai, bet dar ir nesuaugę. Jie yra kažkur „tarp“, kažkokiame kokybiškai naujame tarpsnyje. Kai jų klausi, kokią reikšmę užima santuoka, išėjimas iš tėvų namų, baigti mokslai, jie dažnai nemano, kad tai reikšmingi veiksniai, kurie leistų spręsti apie individo suaugimo statusą. Vis dažniau pabrėžiami psichologiniai veiksniai, pvz., atsakomybė už save ir kitus, savarankiškumo jausmas, gebėjimas spręsti problemas ir t. t. Taigi labiau iškeliami psichologiniai, o ne socialiniai veiksniai, kurie tradiciškai buvo labai svarbūs kaip suaugusio žmogaus kriterijai.
– Kiek tai yra laisvė arba žmogaus džiaugsmas bandyti save įvairiose srityse, o kiek tai priverstinis prisitaikymas prie dabartinių aplinkybių? Galbūt ne visi nori taip blaškytis – jie norėtų, kad viskas būtų saugiau ir paprasčiau, bet yra priversti prisitaikyti, kad galėtų išgyventi.
– Taip, vieni žmonės savarankiškai pasirenka tam tikrą gyvenimo kelią, o kiti galbūt norėtų suaugti pagal tradicinį modelį, linijiniu būdu, tačiau dėl struktūrinių suvaržymų negali to padaryti.
– Jūs savo straipsniuose teigiate, kad judame nuo amžiaus nepriklausomos visuomenės link, kur pagal jį nebelabai galėsime nuspėti, ką žmogus būtinai šiuo metu turėtų daryti, nes matome ir vyresnius žmones, savanoriaujančius kažkur užsienyje. Galbūt tą patį galima kalbėti ir apie lytį, nes turbūt ir nuo jos visuomenė priklauso vis mažiau?
– Sakyčiau, kad šiandien spręsti apie žmogų pagal amžių nebeišeina. Netgi dažnai ir pats žmogus apie save pagal tai nesprendžia. Šiandien dažniau klausiama ne kiek tau metų, o kokio amžiaus tu jautiesi. Būtent tokia jausena, o ne formalus amžius dažnai daro įtaką gyvenimui ir sprendimams. Žinoma, kai normos silpnėja, vertybės liberalėja, kitaip sakant, priimami įvairiausi požiūriai, gyvenimo būdas ir pan., žmonės tampa ir mažiau priklausomi nuo formalios lyties. Tai reiškia, kad anksčiau buvo stiprios normos, kaip tam tikrose situacijose turi elgtis vyrai ir moterys, o šiandien ir vyrai, ir moterys gali elgtis panašiai, kitaip sakant, daugėja praktikų ir visuomenė tampa tolerantiškesnė.
– Nepriklausomybė nuo amžiaus atrodo labai teigiamas dalykas, nes paprastai, bent jau Vakarų kultūroje, kuo vyresnis, tuo nereikalingesnis.
– Kalbant apie paprastą žmogų, galima sakyti, kad nepriklausomybė nuo amžiaus gali pasiteisinti kuriant savo gyvenimą. Tačiau, žvelgiant makromastu, tai – utopija, nes mes gyvename valstybėje, yra tam tikri modeliai, taisyklės, įstatymai ir pan. Valstybei reikia kažkaip apibrėžti savo populiacijos narius, kokie bruožai jiems būdingiausi, kokie jų poreikiai ir visa kita. Taigi nors ir atrodo, kad artėjame prie nepriklausomos nuo amžiaus visuomenės, tačiau vis tiek būtina identifikuoti, kokie specifiniai bruožai būdingi tam tikrai grupei, kad būtų galima išgirsti jų poreikius – valstybė gali veikti tik žinodama, kas yra kas. Tačiau juk žinome, kad tai, kas apibrėžiama išoriškai, skiriasi nuo to, kaip žmogus jaučiasi. Taigi čia yra tokia skirtis tarp atskiro žmogaus gyvenimiškos praktikos ir individo, kaip valstybės veikėjo.
