Sovietmetyje populiarioje anekdotų apie armėnų radiją serijoje buvo ir toks juokas: klausytojas armėnų radijo teiraujasi: „Kada Sovietų Sąjungoje bus geriau?“, o armėnų radijas atsako: „O geriau jau buvo...“ Palydint senuosius metus Lietuvoje irgi daug klausinėjama.
Nepasitenkinimas savuoju gyvenimu tikriausiai yra būdingas dabartinių lietuvių bruožas. Įvairiomis progomis, pradedant populiarėjančiomis visuomenės nuomonės apklausomis ir baigiant solidesnėmis ekspertų diskusijomis, plečiasi to nepasitenkinimo priežasčių sąrašas. Žinoma, dažniausiai kalbame apie materialinius dalykus, kurie galiausiai visiškai sumaišo gyvenimo kokybės supratimą Lietuvoje. Mat didėjant minioms parduotuvynuose ir neberandant vietos automobilių stovėjimo aikštelėse beveik nesikeičia lietuvių savijauta.
Pastaruoju metu dažnėja ir viešai reiškiamų nuomonių, jog ekonominės padėties gerėjimas, kuriuo šiandien niekas neabejoja, tiesiogiai nedidina pasitenkinimo savo gyvenimais, kadangi reklamuojamos pasiūlos srautas vis tiek yra gerokai platesnis nei augančios naujų poreikių tenkinimo galimybės. Šiose lenktynėse negali būti laimėtojų. Dar daugiau, net pasiturintieji lietuviai sąmoningai ar nesąmoningai savo kailiu nuolat tikrina teiginius tų, kurie mano, jog augantis turtas nėra panacėja nuo beprasmybės ir nuobodulio.
Kiek rečiau keliamas teiginys, kad gyvenimo kokybė ir pasitenkinimo juo jausmai labiau, nei iki šiolei galvojome, priklauso nuo mūsų tarpusavio santykių, nesvarbu, kur jie apsireiškia: prie atlyginimų kasos ar automobilių kamščiuose. Kuomet kaimynystės ir draugystės vertė devalvuojasi, o nauji profesionalių piliečių centrai kuriasi nieko bendro neturinčiųjų “bendruomenėse”, net turtingas išskirtinumas negali užpildyti žiojinčios tuštumos. Jau atsiranda tyrimo duomenų, kad pagal menkstantį draugystės ir draugiškumo vertinimą lietuviai ima absoliučiai pirmauti tarp kitų europiečių. Tai leidžia įtarti, kad karjeros ir socialinės padėties laiptinėse besigrūdantys tautiečiai karčiai kremta susvetimėjimo vaisius, desperatiškai bandydami kompensuoti trūkinėjančius saitus besaikėmis linksmybėmis.
O gal nėra taip blogai? Gal nėra taip sunku prisiversti pagalvoti, kad šalia manęs ar tavęs ne vien pagiežingas konkurentas ir potencialus asmeninis priešas? Atsargiai švenčiant Kalėdas ir Naujuosius metus apie tai ne tik reikia galvoti, bet Balsas.lt apžvalgininko Jono Čičinsko paraginti “dar turim kiekvienas mokytis gumbais ir nubrozdinimais”. Ar dėl to nebus mums visiems geriau Naujaisiais 2007 metais?
