Balandžio 24 d. perskaičiau vis dar mąstančios Rusijos visuomenės dalies sąžinės balso Gario Kasparovo nuostabų tekstą „Genocido 100-mečiui paminėti“. Dar savaitę prieš tai – Europos Parlamento rezoliuciją šiuo klausimu ir Jo Šventenybės popiežiaus Pranciškaus balandžio 12 dieną ištartus žodžius.
Kaip ir visi normalūs žmones, pasirašau po kiekvienu šių tekstų žodžiu ir esu kartu su tais, kurie sako: „Tai neturi pasikartoti daugiau niekada.“
Šioje vietoje turėčiau dėti tašką, bet negaliu. Klausimai juk neatsakyti. Pavyzdžiui – o kaip su šimtmečio senumo konflikto kitos pusės atstovais, kurių per tarpbendruomeninius susirėmimus buvo nužudyta ne ką mažiau? Ar nuo armėnų etnocentristų rankos žuvę jų kaimynai osmanai nebuvo žmonės? Ir ar nebūtų teisingiau, jei pagerbtume (ne tik šiomis dienomis) visų tuomet nekaltai žuvusiųjų atminimą?
Ar tikrai yra pagrindo priekaištauti ir tapatinti dabartinę Turkiją su hitlerine Vokietija ir stalinine (arba putinine) Rusija? Ir apskritai – ką bendro turi dabartinė, buvusios Rusijos, o ne Turkijos imperijos teritorijoje susikūrusi Armėnija (kurios tariamai turėtų atsiprašyti dabartinė Turkija) su šimtmečio senumo armėnų ir turkų tarpusavio skerdynėmis buvusios Osmanų imperijos žemėse?
Ar tikrai sielvartas dėl baisių šimtmečio senumo įvykių nėra naudojamas kaip uždanga kur kas naujesniems ir šįkart tikrai neginčytinai dokumentuotiems nusikaltimams – pavyzdžiui, Azerbaidžano Respublikos Karabacho istorinės provincijos okupavimui ir etninių valymų joje vykdymui? Etninių valymų, tapačių tiems, kuriuos ukrainietiško Krymo aneksiją pateisinusios Armėnijos galingoji sąjungininkė Rusija yra atlikusi okupuotose Gruzijos teritorijose – Abchazijoje ir Cchinvalio regione?
Ar šis Turkijos dirginimas (žeminimas?) nėra naudojamas tam, kad joje sustiprėtų eurofobinės nuotaikos, būtų dar labiau atitolinta jos įstojimo į Europos Sąjungą valanda ir eventualiai susilpnintas visas NATO pietrytinis flangas? Ar taip jau sunku suprasti – kam tai būtų naudinga?
Ir apskritai – ar tikrai neįmanoma susipažinti su Europos ir Šiaurės Amerikos istorikų darbais šiuo vis dar opiu klausimu, pasirodžiusiais per pastaruosius 50 metų? Tai retorinis ir labiau mūsų politikams skirtas klausimas.
Manau, kad šimtas metų – pakankamas laiko tarpas, per kuri visi turėjome laiko ir progų suprasti, jog jei nenorime laidoti nekaltų neapykantos aukų, privalome pagaliau palaidoti pačią neapykantą.
