Žiniasklaidoje šmėkštelėjo žinia, kad Kauno politikai ėmėsi kalbėti apie pilies atstatymo darbus. Jei tai yra bent dalinė tiesa, reiškia neklysta tie kandūs kritikai, kurie šį miestą vadina svarbiausiu Lietuvos patriotinio diletantizmo centru. Naivus siekis pilių statybos fronte prilygti sostinei Vilniui čia taip paskatina meninius regėjimus, kad jau įsivaizduojama ne tik Kauno pilis, bet ir kunigaikščio Vaidoto namelis. Tačiau iš tiesų ne apie Kauną šis komentaras. Minima žinia yra tik ironiškas pretekstas kalbėti apie bendresnius viešojo gyvenimo reiškinius, kuriuos sunku suprasti prisiskaičius visuomenės mokslų vadovėlių.
Pasakysiu tiesiai: nesu apskritai prieš senovės pilis, istorinio viduramžių palikimo įmuziejinimą ir apskritai istorinę mitologiją. Tik laikausi nuostatos, kad kas per daug - nesveika. Lietuvos vardo paminėjimo tūkstantmetis jau visai ant slenksčio. Daug metų praėjo nuo pirmųjų minimos datos idėjų svarstybų. Daug pinigų - ir visai sėkmingai- buvo išleista knygoms ir kitokiems projektams. Tačiau iki dabar negaliu užmiršti prieš keliolika metų nuskambėjusio, bet šalininkų nesulaukusio pasiūlymo: Lietuvos vardo tūkstantmečiui pastatykime tūkstantį naujų mokyklų...
Šiandien mokytojų streikų organizaciniam šurmuliui trikdant akademinio darbo kabinetų tylą įkyriai peršasi mintis, kad visokie pasakiški projektai politinėje vaizduotėje iškyla būtent tada, kai akivaizdžiai nesiseka susidoroti su elementariais kasdienės politikos uždaviniais, kai nesiseka išspręsti visiems rūpimų ūkinių uždavinių. Kauno pilies (at)statymo idėja tiesiogiai sietina su tikrai varginančiais krepšinio arenos statybos klausimais: sunku atlaikyti nesėkmių keliamą įtampą, o romantinių butaforijų vaizdiniai ima veikti it koks placebas.
Taip teigdamas, žinoma, nenoriu pasakyti, kad visuomenės nuotaikų pašviesinimas, tam tikro dėmesio sutelkimas ties žaismingais dalykais būtinai yra neigiamas ir tik pašaipos vertas. Tačiau, ar nepradedame ilgėtis bent kiek sveiko politinio proto tada, kai fantastinių pilių vizijomis kompensuojamos paprasčiausios neįgalumo traumos? Romantiški vaizdiniai ir žaidimai yra geri tol, kol yra netrukdantys imtis tikrų ir neatidėliotinų darbų. Jie priimtini tol, kol jiems nesąmoningai nesuteikiamas politinio bejėgiškumo priedangos vaidmuo.
Taip jau klostosi toje lietuviškoje (ir ne tik lietuviškoje) istorijoje: kuo baisesnė mus supanti tikrovė - tuo romantiškesni senovės pilių vaizdai, tuo didingesnės pergalės istorinio pasakojimo puslapiuose. Iki šiolei šiame bare yra nepralenkiama XIX a. lietuvių Atgimimo vaizduotė. Paprastas froidizmas, tikriausiai būtų pasakęs Ričardas Gavelis, savo skausmingame romane Vilniaus pokeris, vieną iš bokštų tiesiog pavadinęs faliniu simboliu. Neužmirškime to, žvelgdami ir į naujųjų bokštų vizijas, ir į viršutinių dangoraižių aukštų butų kainininkus.
