Daug šimtmečių (mažiausiai 500 metų) lenkų ir lietuvių tautų istorijos buvo neatsiejamos viena nuo kitos. Bendri priešai, bendros pergalės, bendri nuopuoliai ir bendras likimas. Istorikas Alfredas Bumblauskas pasakojo man, kad kartą jo draugas dailininkas Petras Repšys nutarė sukurti kūrinių ciklą, skirtą lietuviško ginklo pergalėms. Jis jau pats buvo susiradęs istorinės medžiagos apie lietuvių laimėjimus viduramžių kovose prieš vokiečius kryžiuočius, rusus maskvėnus ir totorius, tačiau niekaip negalėjo rasti net užuominos apie lenkų ir lietuvių karinius susidūrimus. Tuomet istorikui teko paaiškinti, kad pirmą kartą lenkai ir lietuviai nukreipė savo ginklus viens prieš kitą tik 1919 metais.
Esame valstietiška tauta, todėl daugumos mūsų istorinė atmintis labai trumpa (kalbu ne apie knyginį istorijos žinojimą). Net kalbėdami apie savo giminę, paprastai prisimename tik savo senelius, o žvelgdami giliau į praeitį regime vien tik nežinios tamsą. Istorinis mūsų (ne)sąmoningumas pavirsta (ne)sąmoningumu politiniu, nes iš visos turtingos bendros su lenkais praeities dažniausiai prisimename tik Vilniaus praradimą 1920 – 1939 metais ir pokario kovas su Armija Krajowa. Ačiū Dievui, kad bent abiejų valstybių politikai iškart po išsivadavimo iš svetimo jungo sugebėjo tinkamai sureguliuoti Lietuvos ir Lenkijos tarpvalstybinius santykius, bet tūlo paprasto žmogaus (kuris kažkodėl leidžia sau likti „paprastu“ net visuotino raštingumo ir interneto amžiuje) galvoje ir toliau tūno antilenkiški (taip pat, beje, ir sveiku protu nesuvokiami antižydiški ir antičečėniški etc.) stereotipai.
Nenuostabu, kad tai pasakytina ne tik apie pačius lietuvius, bet ir apie Lietuvos kitataučius, tarpe jų ir lenkus. Šiaip jau Lietuvos lenkai – ne tik viena iš tautinių mažumų; tai – sudėtinė Lietuvos dalis, tokia pat, kaip Žemaitija arba Suvalkija, tik čia vietiniai žmones kalba ne kita tarme, o kita kalba. Pasakysiu daugiau – Lietuvos lenkai turėtų būti grandis, kuri jungtų senosios Lietuvos kultūros palikimą, sukurtą lenkų kalba, su dabartine Lietuva. Bet ar taip yra iš tikrųjų?
Aišku, protingu ir neprotingų, dorų ir nedorų žmonių yra kiekvienoje tautoje, ir nemanau, kad kaip nors skirtųsi jų dalys tarp lietuvių ir Lietuvos lenkų. Tačiau šiuo atveju minėtą tauta atstovauja konkreti politinė partija, pasisavinusi teisę kalbėti visos etninės grupės vardu. Turiu omenyje Lietuvos lenkų rinkimų akciją (LLRA) ir jos vadovybę. Jau kurį laiką stebime nesveiką „darbo pasidalijimą“, kai vadinamosios didžiosios partijos už paramą vienoms ar kitoms jų iniciatyvoms faktiškai susitaikė su absoliučia LLRA valdžios monopolija Vilnijoje. Dabar niekas nešneka apie šio regiono formalią autonomiją, nes ji jau realizuota de facto. LLRA vienvaldystė bei faktiškas konkurencijos (ir kontrolės) nebuvimas skatina vietinės politinės – biurokratinės sistemos sustabarėjimą ir progresuojantį jos degradavimą, apie ką vis garsiau kalba ir daugelis Lietuvos lenkų. Paradoksalu, tačiau dvidešimtais atkurtos nepriklausomybės metais šis pasienio regionas ne integruojasi į Lietuvos mentalinę erdvę, bet vis labiau nuo jos tolsta, o mūsų politikai ir valstybės institucijos stebi visa tai su joms įprastu infantilumu.
Ypač pavojinga, kai šią situaciją savo tikslams bando išnaudoti nedraugingos valstybės (tikrai ne Lenkijos) „strategai“. Jau rašiau apie Rusijos Federacijos ambasados surengtą parodą, kuri vyko Vilniuje įsikūrusiuose Lenkų namuose. Ši paroda įstabi tuo, kad ji buvo skirta Rusijos okupuotai Gruzijos daliai – Žemutinei Kartlijai, kurią okupantai vadina „Pietų Osetija“, ir turėjo parodyti lankytojams gruzinų „žvėriškumą“.
Iš pradžių nesureikšminau šito fakto – maža ko, gal Lenkų namų administracija šiais sunkiais laikais susigundė Rusijos ambasados pinigėliais? Tų abejonių neliko, kai atsidariau LLRA tinklalapį www.awpl.lt ir perskaičiau jame šios partijos pirmininko Valdemaro Tomaševskio „programines tezes“, ypač skirtas Lietuvos užsienio politikai (jos buvo surašytos pernai prieš Seimo rinkimus). Pateikiu maloniajam skaitytojui šiuos politinės išminties ir lojalumo savai valstybei kupinus žodžius:
„Gal Rusijos reakcija ir buvo per daug griežta. M. Saakašvilis neturėjo pulti Pietų Osetijos ir jos civilinių gyventojų“ – ir toliau - „Mūsų pozicija - Lietuvos euroatlantinės integracijos stiprinimas, į ką reikia įtraukti ir pačią Rusiją, nes ir jie yra europiečiai. Reikia juos įtikinti. Šaltojo karo laikai jau seniai baigėsi“.
Štai taip. Gruzija – agresorė, kuri „užpuolė“ savo teritoriją, Rusija „gal“ tik pasikarščiavo, o Lietuva turinti tapti Rusijos „Trojos arkliu“ Europos Sąjungoje ir NATO. Panašu, kad su Rusijos ambasada bendrauta ne tik prieš aukščiau minėtą parodą. Įdomu, ar yra žinoma apie tokias pono Valdemaro „iniciatyvas“ Varšuvoje, kuri visokeriopai remia LLRA nevyriausybinę atmainą – Lietuvos lenkų sąjungą? Juolab kad neseniai Rusijos gynybos ministerijos oficiozas pranešė, kad dėl Antrojo pasaulinio karo pradžios kalta pati... Lenkija.
Manau,kad yra pagrindo visame tame įžvelgti vieną šiurpoką dalyką: LLRA vadovybė netiesiogiai tapatina Lietuvos lenkus su Gruzijos osetais ir suvokia tai kaip kažkokią analogiją. Turiu omenyje ne patį kompaktiškai gyvenančių mažumų egzistavimo faktą, o tariamai panašias „skriaudas“, kurias jos yra neva patyrusios iš atitinkamų „tautinių daugumų“. O jeigu mažumos yra „skriaudžiamos“ valstybėse, kurios yra NATO narės arba kandidatės, tai aišku, kad išgelbėti ir išlaisvinti jas gali tik motulė Rusija ir jos šaunioji kariauna.
Lygiai taip pat žvelgiu ir į LLRA rezultatus, pasiektus Europarlamento rinkimuose. Kieno iš tikrųjų atstovas bus LLRA narys, patekęs į Europarlamentą? Jei tokias politines pažiūras demonstruoja šios partijos lyderis, tai ko mes galėjome tikėtis iš rusų organizacijų atstovų, įrašytu LLRA sąraše kas antroje vietoje (viena iš kandidačių yra buvusio KGB karininko žmona)? Manau, kad tikrai ne Lietuvą ir ne lenkų bei lietuvių brolystės idėjas.
