Baigėsi laikai, kai vienoje darbovietėje pralėkdavo visas gyvenimas. Šiandieniniai pokyčiai darbo rinkoje kur kas spartesni – nuolat keičiasi įvairių profesijų paklausa, atsiranda naujų darbo nišų, o kartu ir kur kas įvairesnis pasirinkimas.
Nenuostabu, kad išauga ir būtinybė keisti darbą. Lazda turi du galus, nes laisvė rinktis ne visuomet garantuoja saugumą, prie kurio anksčiau buvome labai pripratę. Todėl netgi tuomet, kai jaučiame, kad kantrybės taurė perpildyta ir kyla noras mesti nepakenčiamą darbą, ilgai svarstome, kas naudingiau: išlaikyti stabilumą ar ryžtis permainoms. Kiekviena situacija individuali, tačiau jei pažinsi save keliose iš pateikiamų, darbo keitimas greičiausiai neišvengiamas:
1. Seniai baigėsi tavo bandomasis laikotarpis, todėl privalėjai adaptuotis. Vis dėlto jauti, kad taip nenutiko, nes kompanijos brukamos vertybės gerokai skiriasi nuo tavųjų – visa savo esybe bjauriesi būdais, kuriais kolegos siekia karjeros: nesąžiningumu, apgavystėmis ir intrigomis. Mat jie vadovaujasi vieninteliu kredo: „Tikslas pateisina priemones“.
2. Negali pakęsti savo viršininko. Antipatija abipusė, nes ir jis tavimi nesižavi. Sutikęs koridoriuje praeina lyg pro šaltą sieną ir niekuomet nepasiteirauja, kaip tau sekasi, kokių turi idėjų arba kokia tavo nuomonė apie naująjį tarptautinį projektą. Kitaip tariant, tavęs nedžiugina jo bendravimo ir vadovavimo stilius.
3. Kiekvienas, kurio pareigybės organizacijoje panašios į tavo, jau seniai turi prašmatnų kabinetą. Tik ne tu! Tenkiniesi belange skyle koridoriaus gale, kurioje dvokia pelėsiais. Psichologai tvirtina, kad darbo vieta apibrėžia asmens statusą organizacijoje. Todėl jei tavo kolegos pluša erdviuose biuruosee su plastikiniais langais, o tavęs vėl prašo kraustytis į kitą pašiūrę – bėk, kol nepasiūlė darbo tarpduryje.
4. Bendradarbiai neįsileidžia tavęs į kolektyvą. Žinoma, iš pradžių visiems sunkoka pritapti, tačiau laikui bėgant pastebi, jog visose diskusijose ir vakarėliuose esi daugiau nei nepageidaujama ir dėl to ramstai sienas. Kiekvienas stengiasi tave apkalbėti ar tau įgelti. Užduotis atlikti paskirtą darbą kartu su kolegomis padėties nepakeičia, nes su tavimi niekas nebendrauja.
5. Negauni užduočių, kurios atskleistų tavo tikruosius sugebėjimus. Iššūkių reikalaujantys darbai visuomet atitenka kolegoms, o tau lieka tik tai, kas visiškai neįkandama, arba yra žemiau tavo profesinio lygio. Išvada aiški – vadovas tavęs neįvertina arba tavimi nepasitiki.
6. Nuolat turi atlikti darbus, kurių nekenčia visi bendradarbiai. Anksčiau tokios užduotys buvo dalijamos rotacijos principu, o dabar kaskart atpirkimo ožiu tampi tu viena.
7. Niekada nesi kviečiama į dalykinius posėdžius ir pasitarimus, nors tavo kolegos ten dalyvauja nuolat. Greičiausiai tavo idėjos nėra vertinamos, todėl kam gaišti savo brangų laiką tokiai kompanijai?
8. Bijai eiti į darbą, nes ten tvyro nuolatinė įtampa – bosas nelabai suvokia, kad pavaldiniai yra žmonės, o ne koviniai šunys, kuriems reikalinga griežta ir nuolatinė dresūra. Todėl darbuotojai nuolat bijo suklysti arba išsakyti savo nuomonę.
9. Kiekvieną rytą įžengusi pro prašmatnaus biuro duris nusistebi: „Ir ką aš čia veikiu?“ Juk seniai nematai jokių karjeros ir tobulėjimo perspektyvų, tau netgi neįdomus pats darbas. Vos tik jį pradėjusi imi skaičiuoti laiką, kada galėsi sprukti namo.
10. Darbe tave myli lyg gerąją fėją: esi pasiruošusi ir gali atsakyti į visus keblius klausimus, niekam neatsisakai padėti ir dirbti viršvalandžius. Kitaip tariant, esi kompetentinga ir lojali darbuotoja, tačiau tavo atlyginimas kur kas mažesnis nei žemesnės kvalifikacijos darbuotojų. Dar prieš savaitę paskutinį kartą prašei pakelti atlyginimą, tačiau vadovybė ir vėl nusprendė, kad vienišai moteriai pinigų daug nereikia.
Na, o jeigu metei darbą, nesidairyk atgal. Tikėk, kad vienoms durims užsivėrus būtinai atsiveria kitos. Tik reikia laiku jas pamatyti...
