Kalbėsime, žinoma, ne apie nuošalų Kėdainių rajone, Krakių seniūnijoje Pašušvyje esantį dabar jau apmirusį Krymo kaimą, kuris, beje, taip pat susijęs su Vytauto į Lietuvą atvežtais Krymo totoriais ir garsiąja Kėdainių sutartimi (keletą šios įdomios sąsajos štrichų rasite straipsnio pabaigoje*). Prieš 19 metų vasario 12-ąją įkurta Krymo autonominė respublika šiomis dienomis paminėjo ir kitą svarbią datą: 1954 m. vasario 19 d. SSRS Aukščiausiosios Tarybos prezidiumas savo sprendimu Pereslavlio sutarties 300-ųjų metinių proga Krymą, kuris neturėjo tiesioginės sienos su Rusija, perdavė Ukrainai. Tai įvyko nepraėjus nė metams po J. Stalino mirties. Dėl šios sutarties galiojimo ir šiandien tebelaužomos ietys.
Tai buvo Nikitos Chruščiovo dovanėlė broliškai ukrainiečių liaudžiai. Sovietų istorikų ji buvo laikoma dviejų broliškų tautų suvienijimu, kurio idėja atėjo nuo pat Bogdano Chmelnickio laikų. Dar nebūdamas išrinktas kazokų etmonu B. Chmelnickis 1648 m. pasiprašė Rusijos caro Aleksejaus Michailovičiaus globos ir kartu su kitais kazokų atamanais 1654 m. jam prisiekė. Sudaryta Perejaslavlio (arba Pereslavlio) Rada prijungė Ukrainą prie Rusijos. Per 1654–1667 m. Abiejų Tautų Respublikos (Žečpospolitos) ir Rusijos karą B. Chmelnickis rėmė Rusiją, o į didžiules LDK teritorijas nuolat siuntė kazokų pulkus. Beje, į Krymo pusiasalį Lietuvos kunigaikščiai niekada nebuvo įžengę, nes atsimušdavo į galingas Aukso Ordos ir Osmanų imperijos sienas.
Krymo autonominė respublika V. Lenino pasirašytu dekretu buvo įtraukta į bolševikinės Rusijos sudėtį 1921 m. spalio 18 dieną, tačiau po karo, 1945 m. birželio 30-ąją, autonomija buvo panaikinta, pusiasalis tapo SSRS sritimi, įeinančia į Rusijos Sovietinės Federacinės Socialistinės Respublikos (RSFSR) sudėtį. 1954 m. N. Chruščiovo žingsnis, atrodytų, padėjo tvirtus pamatus amžinai rusų ir ukrainiečių draugystei.
Tačiau ta draugystė ėmė byrėti. Pusiasalyje iš beveik 2 mln. gyventojų tebėra maždaug 63 proc. rusų, tik 24 proc. ukrainiečių ir 12 proc. Krymo totorių, kurie save skiria nuo apskritai totorių tautybės (apie Krymo totorius daugiau rasite http://www.euronet.nl/users/sota/krimtatar.html). Žinoma, ne tautinė sankloda lėmė, kad Krymas iki šiol yra teritorinių ginčų arena, kurios avanscenoje matome besipešančius Kijevą ir Maskvą. Šios aistros tai įsiliepsnoja, tai nuščiūva, tai vėl įsiplieskia su nauja jėga. Daug kas priklauso nuo politinių Rusijos ir Ukrainos santykių, abiejų valstybių politinės sanklodos ir lyderių. 2004 m. prie Ukrainos vairo stoję „oranžinės“ revoliucijos vedliai nenumalšino tų aistrų, o dar labiau jos įsižiebė artėjant naujiems Ukrainos prezidento rinkimams. Apie tai, kad Krymas artėja prie sprogimo, Geopolitika rašė jau pernai spalį (http://geopolitika.lt/?artc=3597). Tuomet citavome laikraštį „The Washington Post“, kuris perspėjo, kad rinkimų kampanija įžiebs naujus neramumus Kryme ir nesutarimus dėl Rusijos karinio jūrų laivyno bazės Sevastopolyje bei dėl nedidelio jūros šelfo ruožo.
Paprastai visi šie nesutarimai perauga į vieną reikalavimą – grąžinti Krymą Rusijai. 2008 m. Rusijos Dūma nusiuntė paklausimą savo vyriausybei dėl galimų priemonių siekiant Ukrainai priklausantį pusiasalį susigrąžinti remiantis 1774 m. Rusijos sutartimi su Osmanų imperija, nes pernai nustojo galioti dvišalis Rusijos ir Ukrainos susitarimas dėl sienų pripažinimo. 1991 m. Krymas, kaip ir kitos Ukrainos sritys, referendume balsavo už atsiskyrimą nuo Sovietų Sąjungos, bet savo prezidentavimo kadenciją baigusio ir neperrinkto Viktoro Juščenkos politiniai oponentai inspiravo naują referendumą dėl autonomijos atsiskyrimo nuo Ukrainos.
1997 m. Rusija ir Ukraina pasirašė Draugystės, bendradarbiavimo ir partnerystės sutartį (vadinamąją Didžiąją sutartį), numatančią, kad Rusija pripažįsta 1991 m. Ukrainos sienas (t. y. tokias, kokios buvo nustatytos 1954 m.) mainais į Ukrainos garantijas, kad bus plėtojami draugiški santykiai su Rusija ir gerbiami Rusijos saugumo interesai Kryme. Ši sutartis svarbi dėl to, kad yra susijusi su Juodosios jūros laivyno pasidalijimu tarp Ukrainos ir Rusijos. Pripažinusiai Ukrainos teritorinį vientisumą (įskaitant Krymą ir Sevastopolį) Rusijai atiteko ne tik 80 proc. viso karinio SSRS Juodosios jūros laivyno, bet ir teisė iš Ukrainos 20 metų (iki 2017 m. gegužės 28 d.) nuomotis Sevastopolio uostą su visa infrastruktūra ir apylinkėmis.
Nors uosto nuoma Rusijai kainuoja apie 100 mln. dolerių per metus (V. Juščenka grasino šią sumą padidinti daugiau kaip dukart – iki 210 mln. dolerių), naujuoju Ukrainos vadovu išrinkus Viktorą Janukovyčių Maskvos apetitas išaugo. Neseniai laikraštis „Komsomolskaja pravda“ citavo žinomą partijos „Didžioji Ukraina“ lyderį Igorį Berkutą, kuris tiesioginėje „From-UA“ tinklo vaizdo konferencijoje (http://www.fromua.com/) pareiškė, kad Rusija Krymą užims tuo pačiu metu – 2017-aisiais, kai jai reikės apginti ir karinio jūrų laivyno dislokaciją Juodojoje jūroje. Maža to, siekdamos nuraminti ukrainiečių ir Krymo gyventojų konfliktą, pusiasalį blokuos rinktinės Turkijos, Rumunijos ir Lenkijos pajėgos. Jis priminė Kosovo precedentą, kai 1999 m. NATO, gindama Kosovo albanus, smogė serbų pozicijoms.
Galima suabejoti tokiomis pranašystėmis. Juolab kad pernai I. Berkutas prognozavo, kad 2009 m. viduryje Ukrainą ištiks defoltas (bankrotas, kai valstybė nesugeba išmokėti skolų). Dabar jis priduria, kad jau 2011 m. šalis paskęs politiniuose klanų karuose. Jeigu išrinktasis prezidentas nesugebės gauti solidžios paramos Rusijoje ar Vakaruose, jei jis nesuvaldys situacijos Ukrainos regionuose, valstybės laukia susiskaldymas ir „išsiskirstymas“. Beje, jau kovo pradžioje pirmojo savo vizito V. Janukovyčius ketina vykti į Briuselį, o tik po to į Maskvą... I. Berkuto vadovaujama partija paskelbė manifestą, kuriame pasisakoma už Ukrainą kaip branduolinę valstybę, bet nepriklausomą nuo užsienio karinių pajėgų ir tuo labiau nuo NATO. Politikas sako manąs, kad Rusija turi išsaugoti savo karinį jūrų laivyną Juodojoje jūroje ir Sevastopolio uostą.
Dabar Ukrainoje perkainojamos vertybės. Šito perkainojimo kriterijai vėl gręžiasi į Rytus. Nors daug kas nesitiki, kad V. Janukovyčius aklai pasikliaus Maskvos strategais, jis linkęs derėtis dėl Sevastopolio ir Krymo ateities. Apžvalgininkai tvirtina, kad naujasis Ukrainos vadovas Maskvoje susitiks ir su sostinės meru Jurijumi Lužkovu, kuris pagarsėjo savo pasisakymais dėl Krymo priklausomybės ir kuriam V. Juščenka atėmė teisę įvažiuoti į Ukrainą. Gali būti, kad laukti dar septynerių metų nereikės, nes Rusija, pajutusi vidinių politinių ir ekonominių nesutarimų susilpnintą Ukrainą, gali jau netrukus pradėti rengti įžūlius ir karą Gruzijoje primenančius demaršus į šį geopolitiškai svarbų regioną.
* XVII a. Vidurio Ukrainos kazokų kovos su Abiejų Tautų Respublika (ATR, Žečpospolita, sukurta iš Lenkijos karalystės ir LDK) siejamos su 1649 m. jų etmonu išrinktu Bogdanu Chmelnickiu (1595–1657; išsamiau apie jo veiklą žr.: J. Kaczmarczyk. Bohdan Chmielnicki. Wroclaw, 1988). Rusija tuo metu rėmė jo pulkų kovas su turkais, bet kazokų lyderiui teko slapstytis Kryme, kur jis rado daug rėmėjų vietos totorių. Keletą kartų jo vadovaujami kazokai ir Krymo totoriai nugalėjo ATR kariuomenę ir užėmė Vakarų Ukrainą. Prasidėjus „švedų tvanui“ (1655–1660 m. Švedijos ir Rusijos karui, per kurį šios valstybės užėmė beveik visą ATR teritoriją iki Juodosios jūros, išskyrus mažą pasienio su Turkija ruožą), nepasisekus deryboms su lenkais ir lietuviais, B. Chmelnickis pasiuntė kazokų būrius, tačiau šie, išgirdę apie baisią etmono ligą (apopleksiją) ir sužinoję apie 1655 m. spalio 20 d. sudarytą Lietuvos sutartį su švedų karaliumi Karoliu X Gustavu (vadinamoji Kėdainių sutartis, ja buvo siekiama nutraukti LDK uniją su Lenkija), grįžo atgal. Sutartis taip ir neįsigaliojo, nes švedai ėmė pralaimėti lenkams ir rusams, o Lietuvoje kilo pasipriešinimas švedams ir sutartį pasirašiusiems didikams Radviloms. Kėdainių sutartis iki šiol vertinama prieštaringai, nors šiais laikais kai kurie istorikai teigia, kad tai buvo bene pirmas teisinis Lietuvos savarankiškumo bandymas.
Česlovas Iškauskas, politikos apžvalgininkas
