Ilgai laukti nereikėjo. Inžinierius iš Berlyno vardu Berndas Brandesas sutiko susitikti. Vyriškiai kartu nupjovė B. Brandeso penį ir pabandė jį suvalgyti. Vėliau A. Meiwesas nužudė savo auką-savanorį, o jo mėsą valgė artimiausius dešimt mėnesių. Vėliau A. Meiweso namelyje užmiestyje policija rado viso šio proceso filmuotą medžiagą bei užšaldytą aukos mėsą šaldytuve. Šis incidentas šokiravo tiek teisėsaugos atstovus, tiek ir visą visuomenę.
„Kanibalizmas – tai savotiškas labiausiai draudžiamas vaisius žmogui, tačiau aukos sutikimas pašalina nusikalstamą poelgio pobūdį“, – aiškina kriminologė Emilia Musumeci.
Žvelgiant iš techninės pusės, kanibalizmas vokiečių baudžiamajame kodekse neapibrėžtas kaip neteisėta veikla iki tol, kol nebus pakankamai įrodymų dėl žmogžudystės. Jeigu B. Brandesas pasisiūlė savanoriškai, tai kaip galima apkaltinti A. Meiwesą?
Kadangi auka sutiko, A. Meiwesas iš pradžių buvo pripažintas kaltu dėl prisidėjimo prie savižudybės ir nubaustas aštuonerių metų laisvės atėmimo bausme. Jeigu ne visas triukšmas, kilęs dėl šios bylos ir pakankamai menkos bausmės, A. Meiwesas jau būtų išėjęs į laisvę. Vis dėlto bylą buvo nuspręsta peržiūrėti, ir jis buvo pripažintas kaltu dėl žmogžudystės, siekiant seksualinio pasitenkinimo. A. Meiwesas greičiausiai praleis visą likusį gyvenimą už grotų.
Ši byla bus viena iš aptarinėjamų temų specialioje konferencijoje, skirtoje kanibalizmui, kuri įvyks Mančesteryje, rašoma mixednews.ru.
Konferencija apie kanibalizmą – skamba labiau kaip pokštas. „Vis dėlto daugelis mokslo šakų, tiriančių šį reiškinį, gerai finansuojamos“, – teigia Mančesterio universiteto dėstytoja (ir konferencijos organizatorė) Hannah Priest. Anksčiau ji organizuodavo mokslinius susirinkimus, kuriuose buvo aptarinėjami monstrai ir vilkolakiai. „Pradedant šiuolaikiniais siaubo filmais bei pagoniškomis maldomis ir baigiant Freudo teorijomis, kanibalizmo tema vis dar taip pat intriguoja“, – skelbiama konferencijos tinklapyje.
Praėjusių metų rudenį po diskusijų konferencijos dalyviai suformulavo keletą tezių. Vienos iš jų pagrindas – antropologija, kita buvo susijusi su sunkiąja muzika, dar viena – su XVIII amžiaus literatūra, pasakoja H. Priest: „Mokslininkai su malonumu aptarinėja įvairias problemas, o štai apie aukščiau minėtus dalykus kalba nedaug kas.“
Tinkamiausia vieta konferencijai bus Europa, nes būtent čia panašūs dalykai nutikdavo dar nuo senovės laikų iki pat mūsų dienų. Be to, čia gimė daugybė legendų, įskaitant Drakulą – vieną žymiausių kraugerių, tapusiu zombiais ir vampyrais besidominčios populiariosios kultūros pradininku.
Europa gali pasigirti seniausiai artefaktais, liudijančiais apie kanibalizmo aktus. Vienoje iš 1999 metų mokslinio žurnalo straipsnių Prancūzijos paleontologai pasakoja apie radinį Mula-Gersi urve – šešių neandartaliečių palaikai, kuriems yra mažiausiai šimtas tūkstančių metų. Jų kaulai sutrupinti tokiu būdu, kad buvo galima ištraukti net ir smegenis. Be to, pėdsakai ant apatinio žandikaulio ir klubo liudija apie tai, kad liežuvis ir mėsa nuo klubų buvo nupjauta ir panaudota maistui.
Ir tai nėra vienintelis atvejis senovės istorijoje. Per pastaruosius dešimt metų atsirado radinių, liudijančių apie tai, kad neandartaliečiai valgydavo vieni kitus daug metų prieš jiems išnykstant. Iš tiesų siaubingą vaizdinį išvydo Eli Sidrono urve (Ispanija). Ten paleontologai rado iš dvylikos žmonių sudarytą šeimą. Jie buvo supjaustyti ir suvalgyti kitų neandartaliečių. Visa tai įvyko maždaug prieš 50 tūkstančių metų.
„Kada Homo Sapiens pradėjo praktikuoti kanibalizmą – tai iš tiesų sudėtingas klausimas. Ir visgi su laiku jie pradėjo tai daryti“, – teigia archeologijos profesorė ių Vakarų Australijos universiteto Sandra Bowler: „Yra pakankami skurdžių įrodymų, kad tai įvyko tais laikais, kai žmonės užsiiminėjo medžiokle ir rankiojimu.“
Netgi jei ankstyvieji Homo Sapiens Europos teritorijoje ir praktikavo kanibalizmo, faktai rodo, kad vėliau jie tai pradėjo daryti. Daugybė istorinių ir religinių dokumentų yra kupini pasakojimų apie kanibalizmo aktus. Pavyzdžiui, XI amžiuje bado metu Anglijos turguose prekiaudavo žmogiena.
Tačiau pirmas patikimai užfiksuotas kanibalizmo atvejis, patvirtintas kelių šaltinių, įvyko kryžiaus žygio metu.
1098 metais po sėkmingo puolimo prieš Sirijos miestą Maarą, kryžiuočiai pradėjo valgyti ten gyvenusius musulmonus. Kai kurios kronikos praneša, kad kūnai būdavo išvežami, o vėliau juos gamindavo ir patiekdavo švenčiant. Pasak kitų šaltinių, kanibalizmas būdavo labiau kaip savotiškai psichologinė taktika, turėjusių įbauginti priešus. Visa tai būdavo palaiminama karo vadų.
Bet kuriuo atveju ne visos vėlesnės kartos buvo susižavėję tuo, kas įvyko Maaroje. Pirmasis kryžiaus žygis – naujojo Europos epo pradžia – įvykis, kurį žmonės norėjo švęsti. Tačiau jiems teko susitaikyti su „dėme“ savo istorijoje.
Įdomu tai, kad kanibalizmas ir atvejis Maaroje neįsipaišo į pačių europiečių kuriamus savo vaizdinius. Viduramžių kultūroje daugumą antagonistų vaizduodavo kaip žmogėdras arba milžinus, ypač pasakojimuose apie karą. Raganos, atsiskyrėliai, azijiečiai ir pagoniai iš tiesų būdavo laikomi kanibalais.
Iki XVI amžiaus šis reiškinys taip įsišaknijo europiečių pasąmonėje, kad tapo visuotinės medicinos priemone. Mumijų milteliai, kuriuos veždavo iš Egipto, buvo naudojami kaip vaistai nuo įvairiausių negalavimų. Bet netrukus sąrašą papildė oda, mėsa, kaulais, krauju, riebalai ir šlapimu – viskas iš nusikaltėlių lavonų.
Šis reiškinys savo piką pasiekė maždaug 1680 metais. Tačiau tokie gydymo būdai buvo naudojami jau ir II mūsų eros amžiuje – pavyzdžiui, senovės Graikijoje, kur gydytojas vardu Galenas išrašydavo ligoniams žmogaus kraujo. Ši praktika stebima beveik iki XX amžiaus. Net 1910 metais vokiečių medicininiame kataloge buvo įrašytos mumijos.
Kol europiečiai naudojo šį „preparatą“, į Naująjį pasaulį išvyko misionierių ekspedicija su tikslu išgydyti žmones nuo kanibalizmo. Vėliau tai tapo formalia priežastimi užkariavimams. Tikėtina, kad europiečiai tuo metu suvalgydavo daugiau žmogienos, nei Naujojo pasaulio gyventojai.
Tai yra stebinantis paradoksas. Sąvoka „kanibalas“ buvo naudojama vargšams ir atstumtiems žmonėms aprašyti, o tuo metu civilizuota visuomenės dalis vis dar valgydavo žmogieną.
Žodis „kanibalas“ pirmą kartą anglų kalboje atsirado XVI amžiaus viduryje. Jis kilo iš žodžio „canibales“, kurį savo dienoraščiuose naudojo Kolumbas, kad aprašytų čiabuvius, gyvenusius Karibų salų teritorijose. Pasak gandų, jie buvo žmogėdros. Sprendžiant iš Kolumbo įrašų, akivaizdu, kad iš pradžių jis tais gandais netikėjo.
Ir vis dėlto žodis prigijo. Jį pradėjo dažnai naudoti Naujojo pasaulio žmonių aprašymui. Jis skambėjo gerokai geriau, nei graikų kilmės „anthropophagi“. 1538 metų žodyne žodžio reikšmė aprašyta kaip „Azijos gyventojai, kurie valgo į save panašius“.
Tačiau sutariama, kad užkariautojai daugeliu atvejų šiek tiek perdėtai pasakodavo apie kanibalizma atvejus Naujajame pasaulyje, todėl kai kurie iš viso jų pasakojimus laiko išgalvotais dalykais. Bet yra įrodymų, kurie tvirtina priešingai, pavyzdžiui suakmenėję ekskrementai, rasti Amerikos pietvakariuose. Juose rasto žmogaus kraujo baltymų. Patikimi šaltiniai nurodo, kad actekai ir brazilų tupinambos gentys buvo kanibalai.
Žinoma, į kanibalizmo kategoriją patenka ir priverstinis kanibalizmas – tai yra kanibalizmas dėl išgyvenimo. Kaip, pavyzdžiui, 16 išgyvenusiųjų po lėktuvo katastrofos Anduose 1972 metais, arba laivo „Sir John Franklin“ ekipažas nesėkmingos 1845 metų ekspedicijos į Antarktidą metu.
Į kanibalizmą reikėtų įtraukti ir lavonų valgymą laidojimo proceso metu – tuo praėjusiame amžiuje užsiiminėjo visos tautos Papua Naujosios Gvinėjos Rytuose bei Dalyje Brazilijos ir Peru. Šis lavonų valgymas reprezentuoja meilę ir pagarbą mirusiam.
Belieka tikėtis, kad maistas bankete po kanibalizmui skirtoje konferencijoje Mančesteryje bus vegetariškas...
