Per tą laiką, kiek gyvenu Anglijoje, gegužės mėnesį vyks jau ketvirti rinkimai ir tokios apatijos tarp emigrantų dar nebuvo. Toks įspūdis, lyg mūsų lauktų ne Lietuvos prezidento rinkimai, o kaliausių grožio konkursas, kur nesvarbu, ką išrinksi, nugalėtojas gražumu vis vien nepasižymės.
Išties, kaip čia atsitiko, kad per daugiau kaip dvi dešimtis nepriklausomybės metų mes susitaikėm su tuo, kad tenka rinktis ne geriausią iš geriausiųjų, o mažiausią iš blogybių. Kaip čia yra, kad kiekvieną kartą skamba aimanos dėl idėjų ir asmenybių stygiaus?
Tiesa, pretendentų šiemet netrūksta – net septyni. Bet panašu, kad emigrantų balsai nei vienam jų nerūpi – nei patys atvyksta, nei ką nors, kad už juos agituotų, atsiunčia. Gal taupo laiką ir pinigus, o gal ne tik kad nesitiki, bet nė nenori, kad emigrantai aktyviau įsijungtų į rinkimus. Nes sunku nuspėti, ką emigrantai pasirinks, ir kaip su jais bendrauti. Kalbėjimas iš aukšto globėjiška ar pamokančia intonacija, kaip Lietuvos politikams įprasta, emigrantų auditorijai netinka.
Lietuvoje įprasta emigrantus kaltinti, kad jie atitrūko nuo Tėvynės, kad neaktyvūs, nepilietiški ir t.t. Bet galima išversti ir kitaip – tai ne emigrantai atitrūko nuo Tėvynės, tai Lietuvos politikai atitrūko nuo išvykusios tautos dalies, nuo tų kelių šimtų tūkstančių savo šalies piliečių, kurie juk pilietybės neatsisakė, tik gyvena - nemaža dalis laikinai - ne Lietuvos teritorijoje.
Iš tikrųjų nei prieš vienus rinkimus tokio politikų abejingumo emigrantams dar nebuvo. Gal tai normalu – juk politikai iš ankstesnių rinkimų žino, kad emigrantų aktyvumas paprastai nėra didelis ir įvertinę savo galimybes supranta, kad to aktyvumo nepadidins.
Bet jeigu kandidatai į prezidentus taip menkai vertina savo galimybes paskatinti rinkėjus už juos balsuoti, ko tada iš jų tikėtis? Juk kokia nauda iš lyderio, kuris nė nemėgina išjudinti snaudžiančius ir įtikinti netikinčiuosius, o bendrauja vien su tais, kurie pataikūniškai linkčioja – taip, pone, žinoma, pone.
Toks įspūdis, kad tie būsimi prezidentai labai nedrąsūs, iš tų, kurie mieliau sutiks būti laikomi mažiausia blogybe, negu ryšis pareikšti, kad yra geriausi iš geriausių. Net jei kuris nors apie save taip patyliukais galvotų, garsiai tai ištarti baiminasi. Nes visuotinai tikima, kad lietuviai pagyrūnų nemėgsta.
Tikra tiesa, nemėgsta. Ir teisingai daro. Tačiau kita vertus, kaip tikėti tuo, kuris pats savimi netiki, kuris net nesiryžta pasakyti, kad aš tikiu esąs labiausiai tinkamas atlikti prezidento darbą, o jūs, rinkėjai, kaip mano darbdaviai, turite galimybę mane pasirinkti.
Tačiau vienas bet. Lietuvoje niekas iki šiol nemano, kad prezidentauti yra darbas, visi galvoja, kad tai postas. Nes darbą dirbti - kiekvienas darbdavys pasakys - gali tas, kuris žino, ko siekia, yra orientuotas į rezultatą ir nebijo rizikos ir atsakomybės. O postą užimti gali ir mėmė.
Gal čia ir yra ta ryškėjanti takoskyra tarp emigrantų, pamačiusių kitokio tipo politines asmenybes, ir tarp Lietuvoje likusių, vis dar nuolankiai susitaikančių su mažiausia blogybe, mentaliteto. Kaip bebūtų, šiemetinė priešrinkiminė situacija aiškiai rodo, kad emigrantai – sau, o Lietuva – sau.
Zita Čepaitė
