Vienas svarbiausių Europos kultūros epicentrų, Praha, per pastaruosius du šimtmečius išgyveno ne vieną karą, kurie jos, laimei, beveik nesugadino. Šiandien pagrindine istorine miesto dalimi laikomas senamiestis Malá Strana arba „Mažasis ketvirtis“ (angl. Little Quarter), įsikūręs Vlatavos upės vakarinėje pakrantėje. Senamiestis garsėja ramiomis alėjomis, kuriomis galima nukeliauti į didingus rūmus, bažnyčias ir Prahos pilį – joje XVIII amžiuje, spėjama, lankėsi patys broliai Grimai.
Per vieną vizitų Duchcovo pilyje Čekijoje į Prahą atvyko garsusis meilužis Giacomo Casanova. Nors viduramžius menanti Čekijos sostinė gali pasirodyti keistas pasirinkimas į pensiją išėjusiam, bet dar vietoje nenustygstančiam venecijiečiui, sostinėje jis apsistojo 1783-aisiais.
1787 metų sausio mėnesį žymus kompozitorius Wolfgangas Amadeus Mozartas buvo pakviestas į Čekijos sostinę Prahą aplankyti kunigaikščio Thuno, kuris žavėjosi kompozitoriumi nuo pat jaunystės. Šiame mieste W. A. Mozartas surengė vienus įspūdingiausių koncertų. Nepaprastai entuziastingai priimta opera „Figaro vedybos“, kurios orkestrui jis dirigavo. Visą žiemą mieste buvo dainuojama, grojama ar švilpaujama vienintelė melodija – „Figaro“.
Prahos žiūrovai pamilo ne tik operos muziką, bet ir maištingą Figaro dvasią. Visi teatro žiūrovai drauge dainavo operos arijas. „Prahos gyventojai mane supranta!“ – rašė į Vieną išsiųstame laiške W. A. Mozartas. Sauso 19 dieną jis padovanojo „savo prahiečiams“ naują muzikinę dovaną – simfoniją „D mažor“, kuri muzikos istorijoje išgarsėjo Prahos simfonijos vardu.
Į Vieną W. A. Mozartas grįžo ne tik karūnuotas laurų vainikais, bet ir sudaręs sutartį dėl naujos operos „Don Žuanas“. Tuomet niekas negalėjo numanyti, kokios šlovės ateityje sulauks šis kūrinys. Būtent šis šedevras iki šiol vadinamas operų opera. 1787 metų spalio 29 dieną Prahos karališkajame teatre džiaugsmingai pristatytą operą „Don Žuanas“ W. A. Mozartas pavadino „savo šedevru“.
Į Prahą kompozitorius grįžo dar vasaros pabaigoje ir su Lorenzo Da Ponte suskubo ruoštis statyti operą. Italas Lorenzo Da Ponte buvo nepaprastai įvairiapusiška asmenybė – buvusį kunigą daug kas vadino nenuilstančiu nuotykių ieškotoju ir mergišiumi. Spėjama, kad nemenką patirties dalį jis įpynė ir į operos scenarijų.
Operos personažas Don Žuanas dainuoja: „Jei turėčiau būti ištikimas vienai moteriai, būčiau žiaurus ir nuskriausčiau kitas. Širdyje turiu tiek jausmų, kad privalau mylėti visas...“ – neabejotinai girdėtas siužetas daugeliui mačiusių kino juostą „Kazanova“. Todėl nenuostabu, kad vienoje garsiosios operos „Don Žuanas“ repeticijų apsilankė pats Giacomo Casanova. Šio garsaus širdžių daužytojo vardu iki šiol vadinami ne vieną moterį suvilioti ir palikti mėgstantys vyrai.
1876-aisiais Alfredas Meissneris knygoje „Rococo Bilder“ minėjo, kad pats G. Casanova padėjo W. A. Mozartui pabaigti spektaklio „Don Žuanas“ scenarijų. Pasak jo, kai G. Casanova per paskutines repeticijas apsilankė pas W. A. Mozartą, kompozitorius mėgino baigti garsaus spektaklio scenarijų, bet jam tai nekaip sekėsi, tad teatro vadovai be didelių ceremonijų užrakino jį kambaryje ir pagrasino neišleisti, kol scenarijus nebus baigtas. Atvykęs G. Casanova prikalbino teatro personalą išlaisvinti kompozitorių ir pažadėjo, kad W. A. Mozartas baigs rašyti scenarijų iki ryto. Tuo metu G. Casanova padėjo W. A. Mozartui parašyti kelias pagrindinių spektaklio „Don Žuanas“ scenų.
1900 metais tyrėjai tarp G. Casanovos poemų, filosofinių ir geometrijos darbų, buvusių Duchcovo pilyje, rado juodraščius, iš kurių matyti, kad jis vis dėlto iš tiesų rašė scenarijų pagrindinėmis spektaklio „Don Žuanas“ scenomis. Vienas dokumentas buvo pavadintas taip: „Don Žuanas“ – antrasis veiksmas, 10 scena“. Nors iki šios dienos abejojama G. Casanovos indėliu kuriant spektaklį, biografas Ianas Kelly tikina, kad garsiojo mergišiaus didelis susidomėjimas opera ir tikslūs spektaklio scenarijaus aprašymai įrodo, kad jis dirbo kartu su W. A. Mozartu.
Be to, spalio 29 dieną, per spektaklio premjerą, G. Casanova taip pat buvo salėje tarp žiūrovų. Pristatant šį istorinį, milžiniškos sėkmės sulaukusį spektaklį G. Casanova sėdėjo viename balkonų, o vėliau paklaustas draugo, ar matė šią operą, atsakė: „Galima sakyti, kad ją išgyvenau.“ Štai taip gali bendradarbiauti neramus temperamentas ir neabejotinas talentas – ir iš to išeina kai kas gero. O Prahą, beje, pasitaikius progai būtinai aplankykite, nes tai – nuostabiai gražus miestas.
