Nepotizmo – tarnybinės padėties naudojimas giminėms ar draugams proteguoti sąvoka istorijoje žinoma nuo viduramžių bažnyčių, kuomet popiežiai į garbingas bažnyčios pozicijas paskirdavo savo giminaičius. Laikui bėgant “geru“ Borgia šeimos atstovų pavyzdžiu, kuomet popiežius Kalikstas III, tapęs popiežiumi, paskyrė du savo sūnus kardinolais netruko pradėti naudotis įvairaus rango, nepriklausomai nuo tautybės vadovai.
Šiandieninėje visuomenėje nepotizmas reiškiasi įvairiai: ne tik artimųjų įdarbinimu, bet ir paaukštinimu pareigose, atlyginimo didinimu ar darbo sąlygų gerinimu, atsižvelgiant ne į pasiekimus ar kompetenciją, bet į giminystę, draugystę ar partinius ryšius.
Egzistuoja ir vadinamasis latentinis nepotizmas, kai tarnyboje esantys asmenys rūpinasi savo artimųjų, pažįstamų darbo padėtimi nebūtinai toje pačioje institucijoje, kurioje patys dirba.
Yra dar viena šiuolaikinė, kol kas neturinti oficialaus pavadinimo nepotizmo atmaina, kai aukščiausi vadovai neberasdami pakankamai vietos „saviems“ meta iš užimamų pozicijų gerai dirbančius aukšto lygio vadybininkus. Chrestomatinis pavyzdys galėtų būti plačiai nuskambėjęs ir visiems gerai žinomas agentūros“ Investuok Lietuvoje“ vadovės M. Dargužaitės nemotyvuotas atleidimas iš pareigų. Apie žemesnio lygio tarnautojus, kurie keičiami vos spėjus pasikeisti politiniai valdžiai šalyje ar savivaldybėje nei stebėtis nei kalbėti neverta.
Valstybės tarnyba Lietuvoje turėtų remtis pagarbos žmogui ir valstybei, teisingumo, nesavanaudiškumo, padorumo, nešališkumo, atsakomybės tai pačiai valstybei principais o ne“ partiniais-medžioklės“ ryšiais. Deja, šiandiena tai (valstybės tarnybos principai) tik deklaracija.
Realiame gyvenime galioja vienas pagrindinis principas: “tu man - aš tau“. Tu įdarbink mano dukrą, aš įdarbinsiu tavo sūnų, tu įdarbink mano dėdę, o aš tavo tetą.
Gerai, jei tie dėdės ir tetos darbštūs, išsilavinę žmonės ir pasinaudos suteikta galimybe gerai dirbti visuomenės labui, tačiau kaip taisyklė nemaža dalis proteguojamųjų neblizga kompetencija ir noru tobulėti, tuomet prastėja teikiamų viešųjų paslaugų kokybė, iškreipiama darbo rinka, mažėja išteklių panaudojimo efektyvumas, o svarbiausiai - mažėja pasitikėjimas valdžios institucijomis, kartu ir pasitikėjimas savo valstybe.
Taigi gal jau būtų laikas pakeisti nepotizmą meritokratija. Čia „dviračio išradinėti“ nereikia.Nors pats terminas (meritokratija) nėra senas, atsiradęs tik praeitame šimtmetyje, tačiau jo apraiškos žinomos dar nuo Konfucijaus laikų, už kovinius nuopelnus karius vadais skyrė Čingischanas, už sugebėjimus gerai atlikti pavestas užduotis tarnyboje aukštinti skatino Napoleonas. Viskas pakankamai aišku, tik reikia noro tai daryti.
Šiandiena meritokratija, daugiausia administracine prasme, yra valdymo sistema taikoma ne tik valstybės valdyme, savivaldoje, tačiau ir versle, kai atsakomybės yra priskiriamos asmenims dėl jų „nuopelnų“, t.y. protinių sugebėjimų, kvalifikacijos, kompetencijos ir išsilavinimo, kurie nustatomi per objektyvius, nešališkus testus ir įvertinimus neatsižvelgiant į giminystės, bičiulystės ar partiškumo ryšį su premjeru, ministru ar meru.
Teoriškai viskas paprasta, pabandykime tai įdiegti praktikoje, realiame mūsų gyvenime, turėtų pagerėti.
Pati meritokratija nėra valdymo forma, o labiau ideologija. Meritokratijos šalininkai ne visada sutaria dėl konkrečių nuopelnų, tačiau sutaria, kad „nuopelnai“ yra pagrindinis veiksnys skiriant postus.
Nors meritokratijos terminas yra santykinai nesenas išradimas, jos ištakos yra jau Konfucijaus (6 a. pr.m.e.).
Gr.Gintautas Labanauskas
