Tai pasileisti ar nepasileisti? Štai jeigu Seimo nariu vietoj Karaliaus Lino būtume išsirinkę Princą Hamletą, klausimas, ko gero, būtų formuluojamas kiek kitaip. Bet būtų formuluojamas neteisingai - visiškai neatitiktų šiandienės mūsų valdžios dvasinės būsenos. O klausimas „pasileisti ar nepasileisti" suformuluotas labai šiuolaikiškai, deja, irgi nelabai tiksliai, nes Seimui pasileisti labiau, nei jis dabar jau yra pasileidęs, dar niekada nėra pavykę.
Šioje Seimo kadencijoje Seimo pasileidimo laipsnis pasiekė orgijos mastą. Tik prašyčiau manęs neįtarti, kad savo akimis mačiau, kaip jie be kelnių ar kelnaičių vienas kitą gainiojasi po visus trejus Seimo rūmus. Nemačiau. Netikiu! Nes jeigu jie tikrai būtų gainiojęsi „be", pribėgę prie pirmuosiuose rūmuose priešais paradinį įėjimą pakabinto Jono Basanavičiaus įspėjimo: „Jei per mūsų darbus Lietuvos dvasia atsikvošės...", kaipmat būtų užsimovę viską, ką dar galima suspėti užsimauti, kol Lietuvos dvasia nuo jų neatsikvošėjo.
Taigi apie Seimo narių bėgiojimą „be" rašau „nukeltine" prasme. Ak, jūs nežinote, kas yra „nukeltinė" prasmė? Taigi iki karo „perkeltinės" prasmės nebuvo - buvo tik „nukeltinė". Ir štai iš kur aš tai sužinojau. Tarptautinių žodžių žodyne, išleistame 1936 metais, parašyta:
„POLITIKA - 1. senovės graikuose ir iki XVIII a. mokslas apie valstybę. 2. valstybės įstaigų, visuomenės organizacijų, atskirų asmenų veiksmai, siekimai, nukreipti į valstybės reikalų tvarkymą. 3. nukeltine prasme - išsisukinėjimas, maskuotas veikimas.
POLITIKAS - 1. (gr.) asmuo, kuris dirba politikos srityje, dalyvauja visuomenės ir valstybės gyvenime; valstybės vyras, diplomatas, pasiuntinys ir kt.; 2. nukeltine prasme - gudrus, apsukrus žmogus".
Ką tai reiškia? Negi viskas, kas anuomet reiškė „nukeltinę" prasmę, šiandien nusikėlė į tiesioginę? Gudrūs, apsukrūs žmonės, išsisukinėdami nuo atsakomybės, vykdo maskuotą veikimą? Juk jeigu kas trečias ar ket-virtas Seimo narys yra milijonierius ne „nukeltine" prasme, gal mums pagrįstai kyla įtarimas, kad politikų kova su korupcija yra vykdoma „nukeltine" prasme?
Tai gal tuomet ir mano neatsargiai paleistas žodis „orgija" irgi galėtų skambėti ne „nukeltine" prasme? Gal iš tiesų tai, kas šioje kadencijoje dedasi Seime, vadinasi, automatiškai ir valstybėje, yra politinė partinė orgija tiesiogine šio žodžio prasme? Argi įtartinai ilgai buvusio Vilniaus meru Navicko išsidirbinėjimai nebuvo ta pati orgija, o partijos vadovų vykdyta Navicko gelbėjimo ekspedicija ar netapo striptizu, kurio metu galėjome pamatyti ne tik partijos veidą, bet ir užmaskuotus partijos galus? O ar teisėsauga, virtusi „tiesosmauga", ir dėl jos prasidėję „gatvių teismai" - ar ne politinių partinių orgijų rezultatas, ne politikų „nukeltine" žodžio prasme kišimosi į ten, kur jiems kištis nevalia, ženklas tiesiogine prasme? O ar prieš mūsų valstybę kontrabandininkų vykdomos ekonominės diversijos, ypač tos, kurios daromos stambiu mastu, nesusijusios su politinėmis partinėmis orgijomis? O kodėl, jūsų nuomone, politikai, kuriuos mes savo balsais įgaliojome valdyti valstybę, savo sprendimus priima ne modeliuodami jų pasekmių, nebandydami prognozuoti, kaip tie jų sprendimai atsilieps valstybei, jos verslininkams, pensininkams, kiekvienam mūsų? Manote, dėl savo negebėjimo ar tiesiog iš kvailumo? Viskas yra sumodeliuota, suprognozuota ir puikiai žinoma, kaip tai atsilieps jiems asmeniškai arba jų partijai.
O ar kartais Karaliaus Lino nuvainikavimas ir Sacharuko karūnavimas nėra tik farsas? Tik labai ryškus, nes visiems suprantamas politinių partinių orgijų simbolis. Tik jų vėliava. Tik himnas. Tik višta, viešai, nieko nemaskuojant, nugrimzdusi didžiųjų orgijų liūne. Tik ženklas, padėjęs visiems geriau suprasti, kur Jie visi nuėjo ir kur Mes leidome Jiems nueiti. Ne visi, žinoma, ten nuėjo. Nedrąsiai drįsčiau manyti, kas dešimtas vis dėlto yra visai arba beveik visai padorus. Ir kas iš to? Jie negali sustabdyti orgijų - nesurinktų padoraus kvorumo!
Tai pasileisti ar ne? Sakote, taip? Tai ar nemanote, kad taip leistume jiems pasielgti garbingai? Šitokiems! Po dvejų metų orgijų. Ir ar garbingai pasijustume patys, leidę jiems, tokiems, ir ateiti, ir netrukdydami tas orgijas rengti. Sukąskime dantis ir dar porą metelių pakentėkime. Kad Lietuvos dvasia atsikvošėtų! Kad amžiams įsisąmonintų mūsų vaikų vaikai, kuo gali virsti valstybė, kai visuomenė tampa tik žiopsančia minia.
O ko taip ilgai tyli mūsų prezidentė? Nežinau. Manau, galėtų atsakyti Karalius Linas, priverstas atvirsti į Ezopą. Ir atsakytų kaip ir dera Ezopui - Ezopo kalba: „Prezidentė tyli, nes įsipjovė ranką. Grįžo su Pasaulio moters titulu, atsistojo priešais veidrodį ir, užuot jo „ko nors" pasiteiravusi, tarė: „Veid-rodėli, veidrodėli, pati žinau, kad esu gražiausia". O veidrodėlis ir sako: „Gražiausia?.. Bet tik todėl, kad stovi šalia tokių politikų". Tą pačią akimirką prezidentė prisiminė, kad kažkur turi pasidėjusi juodąjį diržą. Ir veidrodžio šukės pabiro..."
Ferdinandas KAUZONAS
