Vizitas JAV oro pajėgų bazėje parodė, kad būti nuotoliniu karo lėktuvo pilotu nėra paprastas užsiėmimas – ir nė neužsiminkite apie video žaidimus
Karo zonai tyla nepritinka. Mūšio laukas – tamsus, šaltas, šiek tiek pelėsiais atsiduodantis kambarys, nušviestas tik blykčiojančiomis kompiuterių LED lemputėmis ir blyškiu švytėjimu ekranų, rodančių dykumų vaizdą iš paukščio skrydžio. Pora JAV oro pajėgų kareivių sėdi prie kiekvienos konsolės, ramiai kalbėdami į ausinių mikrofoną ir panašiais į karo lėktuvų kontroleriais valdydami tolimus lėktuvus. Lauke bepilotis Predator ar Reaper lėktuvas – vadinamasis dronas – patruliuoja giedrą Niu Meksiko dangų. Kol kas, besitreniruojančių dronų operatorių valdomas lėktuvas ir iš Hollomano Oro pajėgų bazės Niu Meksike jais stebimi kaimai tėra simuliacijos. Greitai jie skraidins tikrus dronus virš Hollomano ir šalia esančių karo bazių.
Po keturių mėnesių, daugiau nei 500 pilotų ir jutiklių operatorių baigs mokymus ir bus paskirstyti į bazes, daugelis kurių įsikūrusios neatskleidžiamose vietose. Tada balsai ausinėse taps tikri: karštligiški ant žemės esančių kareivių šauksmai, perrėkiantys girdimus sprogimus ir įsakymus duodančius vadus. Maždaug iš 6100 metrų aukščio jie rinks informaciją apie priešo padėtus improvizuotus sprogstamuosius užtaisus – ISU ( angl. improvised explosive device – IED), stebės, kaip nušaunami jų vadai ir leis Hellfire užtaisus į asmenis, kuriuos vadai ir politikai paskelbs teroristais. Po darbo jie eis į automobilių stovėjimo aikštelę ir važiuos namo padėti savo vaikams ruošti namų darbus.
Jie pateikiami kaip kabinetų kariai, labiau bijantys riešo kanalo sindromo, nei kulkų. Tačiau ar buvimas drono operatoriumi išties yra toks patogus kariškas darbas, kaip atrodo?
Be streso, kylančio dėl atimamų gyvybių ir stebimų mūšio lauko baisumų, dronų operatoriai turi stebėti krūvą skaitmeninės ir garsinės informacijos. O tarp kiekvieno aršaus susidūrimo tęsiasi valandos ir dienos nuobodulio, galinčios kelti ne mažesnį stresą. Psichologai dabar domisi ar pilotų atskyrimas nuo jų lėktuvų – kariškių žargonu „atskiras veikimas“ – kaip nors netikėtai veikia žmogaus protą.
Dronai ir juos skraidinantys kareiviai, be abejonės, taps daugelio karinių operacijų pagrindiniais veikėjais. Politikai ir kariškiai taip pat žavi idėja apie žvalgybą ir tikslų bombardavimą iš oro, smarkiai sumažinant riziką saviems kareiviams. Pernai pirmą kartą JAV oro pajėgos treniravo daugiau dronų pilotų, nei įprastų pilotų pirmiausiai operacijoms Irake ir Afganistane. Kai kurie ateina į dronų mokyklas tiesiai iš pratybų; kiti yra pilotai veteranai. CŽV irgi naudoja dronus Jemene ir Pakistane, bet neatskleidžia, kiek operatorių ji turi ar kas juos treniruoja. 2012-aisiais, nepaisant apkarpymų, prezidentas Barackas Obama kontroversiškai dronų programai, pradėtai vykdyti jo administracijos, atidėjo 5 milijardus dolerių.
Pilotai nekenčia žodžio „dronas“. „Tai sukelia be atodairos bombas mėtančių robotų įvaizdį,“ sako Chadas, Hollomano bazės instruktorius ir buvęs drono pilotas, kuris, kaip ir kiti aviatoriai, saugumo sumetimais juoda juosta pridengia savo vardo kortelę. Ginklų panaudojimo sprendimai pereina ilgą vadovų grandinę: vienoje nuotolinėje misijoje gali dalyvauti šimtai kareivių, sako jis. „Blogiausia juos būtų vadinti nevairuojamomis mašinomis.“
Ne video žaidimas
Jiems dar nepatinka, kai žmonės mano, jog drono pilotavimas prilygsta video žaidimui. Tokių palyginimų medijose pilna, bet taip nėra, tvirtina instruktorius ir drono pilotas, pasivadinęs Jay'umi. „Kai pakliūni į susirėmimą ir girdi paniką, žinai, kad tai tikra. Girdi kulkosvaidžių serijas ir tiesiog jauti jas savo kaulais. Adrenalino tikrai netrūksta.“ Kiti pilotai apibūdina keistą jausmą, kai jautiesi esąs Afganistane ir tada išeini laukan, sakysime, Nevadoje.
Tai psichologams iškėlė klausimą, ar šiems kareiviams irgi gali iškilti problemų dėl potrauminio streso sutrikimo – PTSS (post-traumatic stress disorder – PTSD), paveikusio šimtus tūkstančių iš Irako ir Afganistano grįžusių karių. „Per kamerą jie mato labai aiškiai ir jų kūnai bei protai reaguoja taip, lyg jie būtų mūšio lauke,“ sako Elizabeth Stanley iš Georgetowno universiteto Vašingtono apygardoje. Vien žiaurūs kruvini vaizdai gali sukelti tokį patį atsaką, kaip tikras karas, sako ji.
Dronų operatoriai geriausiai mato karo žiaurumų vaizdą, valandomis skraidydami virš mūšio lauko. „F15 naikintuve pats matai, kas vyksta, tačiau nelieki ten stebėti pasekmių,“ sako Mike'as Weaveris, naikintuvo pilotas veteranas, vadovaujantis dronų treniruočių programai Hollomane. Leisdamas valdomas raketas iš lėktuvo, „taikinio gali niekada ir neišvysti“.
Dronų atveju taikinys dažnai yra žmogus. Atskirų asmenų žudymo užtaisais, nešamais iš tolo valdomų aparatų, etikos ir legalumo klausimas buvo kontroversiškiausias JAV dronų programos aspektas. Armija ir CŽV neatskleidžia, kiek taikinių ar pašalinių jų dronai užmušė – manoma, skaičius turėtų būti tūkstančių eilės. Bet kai kalba pasisuka apie taikinį, „tai sprendžia politikai“, sako Weaveris. Kareiviams jų įsakymai ateina įprasta tvarka, kaip bet kurioje kitoje operacijoje.
Skirtumas tik, kad užuot nukovę priešą gindamiesi, operatoriai gali sekti savo taikinį dienų dienomis, patys būdami visiškai saugūs. Weaveriui šis karių atskyrimą atrodo kaip natūralus karybos progresas, panašiai, kaip vyko perėjimas nuo kariavimo kardais prie šautuvų.
Bet ironiška tai, kad dronų operatorių regimas plačiaformatis vaizdas taikinį priartina ir personalizuoja. Operatoriai mato jų žmogišką gyvenimą, kol nevyksta karo veiksmai. „Jei stebi svarbų taikinį, ir jis deda sprogmenį, galiu jausti kitokius jausmus jo atžvilgiu, nei kas nors žvelgdamas į jį pietaujantį,“ sako Weaveris. „Bet nėra daug laiko emocijoms.“
Koks bus psichologinis poveikis atskirojo veikimo kariams ateityje? Ši tema vis dar pernelyg nauja, kad galėtume žinoti užtikrintai, sako Wayne'as Chappelle'as, karo psichologas Wright-Pattersono Oro pajėgų bazėje Ohajuje. Jis ir kolega Kentas McDonaldas neseniai baigė pirmą klinikinį dronų pilotų tyrimą. Nors yra ryškių variacijų tarp atskirų individų, jie išsiaiškino, kad beveik pusė dronų pilotų praneša apie didelį stresą ir dėl jo kylantį išsekimą. Tai daugiausiai buvo dėl ilgų, perkrautų darbo valandų ir daugybės informacijos srautų, besivaržančių dėl dėmesio.
Tačiau nuo PTSS kenčia tik 3 – 5 procentai, kai tarp Afganistane ir Irake tarnavusių kareivių tokių yra iki 20 procentų. „Tai išimtis, ne taisyklė,“ sako Chappelle'as. Tai nereiškia, kad poveikio nėra. Jis spėja, kad būsimose studijose gali paaiškėti nauja PTSS forma, panaši į „pakaitinį traumatizmą“: šis terminas sukurtas apibūdinti psichinės sveikatos darbuotojų, išklausančių akis į akį susidūrusių su karo baisumais pasakojimus, patiriamus simptomus. „Gydytojams klausantis, jų protas turi sukurti atvaizdą ir filmą, kad galėtų suprasti asmens potyrius,“ paaiškina Chappelle'as. Tai gali sukelti tokius pačius prisiminimų ir bemiegių naktų simptomus, būdingus patiriantiems PTSS.
Gerai bendraujantys
Armija tokius nerimavimus priima rimtai, pažymi Chadas. Creech Oro pajėgų bazėje Nevadoje, dronų misijų centre, sako jis, pagal naują tvarką operatoriai turi susisiekti su karo psichologu kiekvieną kartą panaudoję ginklą.
JAV Oro pajėgos supranta poreikį nuotoliniais pilotais imti tik stabilius ir gerai bendraujančius rekrutus. „Dažnai žmonės mano, kad pilotai yra vaikai, užaugę su video žaidimais,“ sako Chappelle'as. „Tokie vaikai buvo socialiai izoliuoti. Mes suprantame, kad iš tiesų reikia aštraus proto, sveiko ir lengvai bendraujančio.“ Hollomano instruktoriai sako, kad išskyrus kai kuriuos faktorius, pavyzdžiui gebėjimą ištverti perkrovas, tapimo drono pilotu kriterijai yra identiški norintiesiems tapti naikintuvo pilotu.
Savaime suprantama, dronai yra daugiau, nei vien ginklai. Tarp politinių debatų lengva pamiršti, kad JAV kariuomenė naudojo Predators žvalgybai nuo 1990-ųjų. Tačiau Hellfire raketų pritaisymas po mažų lėktuvų sparnais yra gana nesena inovacija. Svarbiausias jų įtaisas yra po lėktuvo nosimi įtaisytas stiklinis rutulys.
Čia įmontuotos galingos kameros, galinčios nuskaityti mašinos numerius už keleto kilometrų ar filmuoti per dūmus ir tamsoje su infraraudonaisiais jutikliais. „Devyniasdešimt devyni procentai mūsų veiklos yra žiūrėjimas,“ sako leitenantas pulkininkas, pasivadinęs Jonu. Dronai taip gerai renka vaizdinę informaciją, kad ji užkimšo karinius tinklus ir sukūrė kalnus neišanalizuotų duomenų.
Dronų operatorių gaunamos informacijos antplūdis yra rimta problema. Pasak The New York Times 2011 metų pranešimo, susidūrimo Afganistane, per kurį žuvo 23 civiliai, buvo galima išvengti, jei operatorius būtų perdavęs atitinkamą informaciją apie besirenkančią minią. Kariniai tyrėjai padarė išvadą, kad problema buvo operatorių perkrovimas ir kontrolės praradimas.
„Tai ne treniruočių klausimas,“ sako Jamesas Szalma'as iš Centrinės Floridos universiteto Orliro'je. „Tiesiog žmogaus kognityvinė sistema yra ribota.“ Vykstant misijai, dviejų asmenų piloto ir jutiklių operatoriaus komandai tenka atlaikyti nepaprastą spaudimą stebint taikinius, analizuojant atvaizdus, rašant tekstines žinutes ir kalbant radiju su žmonėmis ant žemės, žongliruojant įsakymais ir skraidinant lėktuvą, tuo pačiu metu jaučiant atsakomybę už kitų kareivių ir civilių gyvybes.
Skirtingų žmonių gebėjimas tuo pačiu metu susitvarkyti su daugeliu užduočių nėra vienodas. „Įdomu tai, kad šis gebėjimas menksta jaučiant stresą ar nuovargį,“ pažymi Stanley. „Tai primena kredito banką.“ Kai užduočių ir stresų pasidaro per daug, žmogus nebesusidoroja su jokiomis užduotimis.
„Tai nėra laipsniškas mažėjimas,“ sako Peter'is Hancockas, taip pat iš Centrinės Floridos universiteto. „Jie tiesiog nukrenta nuo stalo.“ Šis fenomenas buvo geriausiai ištirtas su oro eismo dispečeriais, kurie vienu metu savo ekranuose vienu metu gali stebėti 10 ar daugiau lėktuvų skrydžių. Kai lėktuvų skaičius pasidaro kritiškas, netgi gerai ištreniruoti profesionalai perkraunami ir visas jų galvoje susikurtas oro erdvės modelis subyra.
Hollomano bazės instruktoriai gerai žino šį fenomeną. Treniruotėse, sako Jay'us, jie kartais perkrauna studentus užduotimis, simuliuodami šią problemą.
Bet jie negali ištreniruoti jų tam, kaip greitai įvykiai gali vystytis, pažymi instruktorius Chrisas. Pasak jo, persijungimas iš nuobodaus stebėjimo prie intensyvių karo veiksmų labiausiai šokiruoja studentus, kai jie pereina nuo treniruočių prie dronų skraidinimo į karo veiksmų zoną. „Tai klasikinės nuobodulio valandos, pertraukiamos siaubo momentų,“ sako Raja Parasuramanas iš George'o Masono universiteto Fairfaxe, Virdžinijoje, cituodamas frazę, dažnai naudojamą modernios karybos apibūdinimui.
Ilgalaikis šių pasikartojančių svyravimų poveikis dvasinei sveikatai dar nėra gerai žinomas, sako Hancockas. „Bet iš principo gamta nemėgsta tokių plačių svyravimų.“ Švytuoklės nuobodusis galas gali kelti tokį pat stresą, kaip ir perkrovos, sako jis. „Vadiname ekstremaliai mažą įtampą „kankyne“.“
Diena po dienos dažnai būna maža veiksmo Vidurio Rytų dykumose ir kaimuose, virš kurių patruliuoja nuotoliniu būdu valdomi lėktuvai. Hollomano bazės pilotai sako bandantys užimti laiką analizuodami vaizdus, tačiau be stimuliacijos kareiviams gali būti labai sudėtinga išlaikyti budrumą. Tai gali sumažinti jų veiklumą, jei kas nors staiga nutiktų.
Szalma'as tikisi padėti kareiviams prisipratinti susidoroti su monotonija. Jis kuria nuobodžiausią vaizdo žaidimą pasaulyje: virtualios realybės treniruočių programą, kurioje žaidėjai sėdi kaimelyje nieko neveikdami, tik stebėdami jį. Vidutinis žmogus gali sukaupti dėmesį tik 10 – 15 minučių. „Matosi, kaip iš jų nyksta energija,“ sako jis.
Trokšdami veiksmo, dalyviai iš pradžių visur regi potencialias grėsmes – kiekvienas paketas gali būti ISU, kiekvieną sunkvežimį vairuoja sukilėliai. Bet nieko nenutinkant, jų budrumas mąžta ir kartu galimybė kur nors įžvelgti grėsmę. „Galiausiai darotės nebe toks pastabus ir pažeidžiamas,“ sako Szalma'as. „Nėra gerai suprantama, kiek ilgai toks efektas tęsiasi.“ Jis tikisi, kad tokios treniruočių programos bent jau padės kareiviams suprasti kaip greitai jų protai praranda dėmesingumą.
Išsėmimas
Kariuomenė ieško daug tokių būdų, kaip padėti kareiviams susitvarkyti su atskirtomis operacijomis, ar tai būtų duomenų ar žmonių pagerinimas. Pavyzdžiui, nors pilotai labiausiai remiasi vaizdine informacija, informacijos pateikimo būdo pakeitimui gali būti pasitelkiami lietimo ar girdimi impulsai. „Jei išsemiamos vieno jutimo galimybės, galima perkelti į kitą,“ sako Hancockas.
Jo laboratorijoje sukurtas kareivių diržas iš vibruojančių keitiklių žiedų. Jų pulsavimas gali nukreipti nešiotoją reikiama kryptimi, padidinti greitį, ar įspėti apie pavojų. JAV kariuomenė išbando diržus ekstremaliomis sąlygomis, bet juos galėtų naudoti ir dronų operatoriai, pažymi jis.
Tačiau kai kuriems tyrėjams tokie sprendimai kelia abejonių. „Visa saugumo sistema optimizuoja technologiją ir neoptimizuoja žmogaus,“ sako Stanley. „Taip sukuriamas ydingas ratas.“ Ji mano, kad daug geriau būtų paruošti kareivius modernaus karo stresams budrumo pratimais, kad jie nuspėtų jų laukiančius iššūkius dar prieš jiems įvykstant. Preliminarūs tokių technikų tyrimai parodė šiek tiek naudos, didinant kareivių gebėjimą vienu metu atlikti daug užduočių.
Tuo tarpu Pentagonas finansuoja Parasuramano studijas, tiriančias, kiek aparatų žmogus gali kontroliuoti iš karto. Vieną, atsako jis, nebent pilotai turi jam padedančias automatizuotas sistemas. Toks automatizavimas jau regimas horizonte: greitai nuotolinio valdymo lėktuvai tikriausiai gebės skristi patys ir kontroliuoti savo kameras. Žmonės ko gero kontroliuos tik sprendimus, pavyzdžiui, ar mesti bombą. Įdomus klausimas, sako Parasuramanas, kaip pritaikyti šią automatiką teikti geriausią žmogaus ir drono bendradarbiavimą.
Kareiviai Hollomane dar nenaudoja tokių naujos kartos sistemų, bet, nežiūrint darbo iššūkių, jie žavisi galimybe dirbti su aukščiausio lygio technologija. „Kas nenorėtų būti avangarde?“ klausia Chrisas, vaikščiodamas ant pakilimo tako prieš Predator lėktuvą. Technologijų entuziazmas yra vienas dalykas, bet Chrisas pabrėžia, kad jo mintyse visada yra bičiuliai ant žemės, mūšio zonoje. „Jie padėkoja per radiją, sako „Ei, žmogau, dėkui už paramą.“ Ir jautiesi gerai.“
Sara Reardon New Scientist, № 2901
