„Iš kur tas dumblas atsiranda?“ – paklausite. Miestų nuotekų valymo proceso metu susidaro dideli kiekiai nuosėdų ir vandenyje esančias organines medžiagas dorojančių bakterijų, kurios surenkamos siurblių ir Archimedo sraigtų pagalba. Ir nors iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad surenkamas purvinas vanduo, iš tiesų tai ir yra dumblas, tik labai labai skystas. Nusodintuvais vadinamuose prietaisuose jis tankinamas, skalbimo mašinas primenančiose centrifugose sausinamas, tuomet apdorojamas itin aukštu slėgiu ir temperatūra. Dezinfekuotas dumblas patenka į milžiniškas talpyklas, kurios ir sukaupia visą nemalonų kvapą, neleisdamos jam pasiekti gyventojų nosių. Talpyklose keletą savaičių vyksta puvimo procesas, o jo metu susidaro vertingos biodujos, panaudojamos šilumos ir elektros energijos gamybai. Sūpudytas dumblas paskutiniame apdorojimo etape dar išdžiovinimas, ir taip galiausiai susidaro sausos dumblo granulės.
Ilgą kelionę atlaikęs dumblas – jau nebe bjauraus kvapo atlieka, o didelį potencialą turintis produktas. Aukščiausios kokybės granulės yra vertinga trąša, todėl jis naudojamas žemės ūkyje, o kiek žemesnės kokybės – specialiai biokuro gamybai auginamiems miškams tręšti.
Tiesa, atsiranda ir kliūčių. Štai Šiauliuose nuotekas neteisėtai teršia odos pramonės įmonės, todėl net ir apdorotas dumblas yra pavojingas aplinkai, vietoj prasmingo panaudojimo tenka tūkstančius jo tonų sandėliuoti. Tikimasi, kad ateityje, įdiegus tinkamas technologijas, net ir žemiausios kategorijos granules bus galima saugiai, neteršiant gamtos deginti ir taip išgauti energiją. Akivaizdu – kanalizacijų dumblo potencialas didžiulis, norint jį išnaudoti tereikia imtis ryžtingų ir inovatyvių sprendimų.
Išsamiau žiūrėkite laidoje „Mokslo sriuba“.
