2015 metais Maskvoje buvo priimta Rusijos Federacijos nacionalinio saugumo strategija (NSS), dokumentas apie šalies prioritetus, interesus ir iškilusias jiems grėsmes. Šioje naujojoje strategijoje kalbama ne tik apie tikslinius veiksmus šalies sveikatos apsaugos ir švietimo sferose. Kaip perspektyvi sritis yra numatyta interesų Centrinėje Azijoje plėtra ir santykių su Kinija gerinimas. Dokumente kelis sykius užsimenama apie potencialius priešininkus, įskaitant JAV ir NATO, tačiau grėsmingos Šaltojo karo laikų retorikas imtasi nebuvo.
Tačiau „Didžioji strategija“ numato daug platesnę šalies veiksmų programą su tikslu suformuoti tokią tarptautinę sistemą, kuri veiktų jos naudai. Didžioji Rusijos strategija remiasi NSS elementais, tačiau toli gražu neapsiriboja prioritetų apibrėžimu – jos tikslas yra suformuoti tarptautinę bendruomenę, kuri tenkins Rusiją.
V. Putinas neafišuoja didžiosios Rusijos strategijos, tačiau užsienio politikos iniciatyvos, kurių imasi Rusija per pastarąjį pusmetį, sudaro gana aiškų jos tikslų paveikslą. Iš esmės, didžioji Rusijos strategija yra orientuota į trijų užduočių sprendimą: sukurti naują, labiau palankų jėgų balansą tarptautinėje sistemoje; išplėsti prieigą prie naujų finansavimo ir eksporto rinkų bei suteikti aktyvią įtaką posovietinėje erdvėje.
1) Sukurti daugiapolį pasaulį suskaldant Vakarų demokratijas
Sprendžiant iš 2015-ųjų dokumento, kuriame išdėstyta NSS, aiškaus polinkio tapti pasauline lydere Rusijos valstybė nerodo. Vietoje to Rusija tikisi pakeisti egzistuojančių tarptautinių sistemų tvarką, orientuota į Vakarus. Čia Rusija išsikelia sau užduotį ne sukelti priešiškumą visai „pagrindinei santvarkai“, tačiau nori pasiekti „pagarbos Rusijos interesams iš kitų galios valstybių“.
Šiuo tikslu yra dažnai minima, net ir toje pačioje nacionalinio saugumo strategijoje, „daugiapolio pasaulio santvarkos“ koncepcija, kurioje Rusija turėtų tapti partnere – lygia JAV, Europos Sąjungai ir Kinijai. Tačiau svarbiausia jos kryptis nėra pasiekti Vakarų lygi, o atvirkščiai – sumažinti Vakarų galimybes daryti įtaką.
O tai reiškia – kelti abejones dėl NATO galimybių vykdyti įsipareigojimus, godoti dėl nesutarimų Europos Sąjungos viduje ir bandyti manipuliuoti rinkimų procesais tie JAV, tiek ir Europoje. Daryti viską, kas gali išmušti tarptautinę liberalią santvarką iš kojų. Partnerystė tarp Kinijos ir Rusijos toliau vystosi, nors ir ne taip greitai, kaip to norėtų pastaroji valstybė.
Todėl Maskvai naudinga, kuomet Vakarų saugumo, politikos ir ekonomikos institutai egzistuoja ir veikia neapibrėžtumo sąlygomis.
2) Pasiekti sankcijų atšaukimo ir rinkų atsivėrimo
Antrasis tikslas, kuriam pasiekti yra orientuota didžioji Rusijos strategija, yra užtikrinti pinigų srautą valstybės iždui mainais į ginkluotės, naftos bei dujų eksportą. Trumpalaikis tikslas būtų susilpninti, arba dar geriau, ir išvis atšaukti ekonomines sankcijas, kurios buvo įvestos Rusijos valdininkams ir bendrovėms po 2014 metais įvykdytos Krymo aneksijos.
Kartu su staigiai kritusiomis gamtinių resursų kainomis tai stipriai smogė V. Putino režimui ir daugeliui rusų eksportuojančių bendrovių. Kol kas apie sankcijų atšaukimą rimtai niekas nekalba, todėl Rusijai šią problemą dar teks kažkaip spręsti.
3) Demonstruoti jėga ir įtaką regione
Trečiuoju savo žingsniu Maskva norėtų atnaujinti įtaką ir demonstruoti savo jėgą bei galią savo tradicinėje įtakos zonoje, o taip pat ir naujose teritorijose. Rusijos valstybė veržiasi formuoti kaimyninių šalių užsienio politiką ir paveikti ten valdančias partijų koalicijas.
Maža to, Rusijos politika, kurią V. Putinas įvardijo dar 2014-aisiais, netrukus po Krymo aneksijos, numato galimybę „ginti rusų tautiečius užsienyje“. Maskva vykdo vis agresyvesnę įtakos politiką buvusiose Sovietų Sąjungos respublikose, ir žada „ryžtingą rusakalbių gynimą užsienyje“.
Tikslas yra vienas: aktyviai formuoti regioną ir paversti jį šalių, paklūstančių Maskvai ar net tapusių marionetėmis, ratu.
4) Dar viena užduotis (neoficiali) – pirkti lojalumą
Savaime suprantama, tokie veiksmai negali būti oficialios nacionalinės strategijos dalimi. Tačiau kelių pastarųjų knygų apie V. Putiną ir jo valdymo stilių autoriai pažymi tą pačią tendenciją, kuria pasižymi režimas – apdovanoti ne tik turtais bet ir suteikti teisinį ar moralinį imunitetą lojaliems jam asmenims.
Įprasta praktika tapo už asmeninę ištikimybę suteikti valstybinių kontraktų ar galimybių gauti kyšius. Valstybė taip pat už draugiškumą gali „užsimerkti“ prieš tokių asmenų ar jų šeimos narių korupcines pajamas. Bet kokie vietos opozicijos ar užsienio organizacijų bandymai pralaužti tokią Kremliaus sistemą sulaukė aršaus pasipriešinimo ir atsako.
Visos šios slaptos strategijos padeda paaiškinti galutinį užsienio politikos tikslą, kurio siekia Rusija: pakirsti po Antrojo pasaulinio karo susidariusias Vakarų pasaulio šalių nuostatas, paremtas tarptautinių organizacijų veikla bei demokratijos ir žmogaus teisių apsaugos plėtra.
Vietoje to Rusijos valdžia aktyviai siekia atstatyti valstybinę tarptautinę santvarką, kurioje ypatingas dėmesys skiriamas pragmatiškai realybės politikai – kuomet šalys veikia ne atitinkamai moralės principams ir tarptautinės politikos tiesoms, o remiantis savo pačių galimybėmis ir poreikiais.
