Pasiklausius lietuvių darbdavių atrodo, kad lietuviai jokiam darbui netikę – atgrubnagiai ir tinginiai. Jie esą neišprusę, dirba atmestinai ir reikalauja daug. Ir apskritai – neatlaiko konkurencijos. Todėl reikalinga įsivežtinė darbo jėga.
Štai tokia toji Lietuvos darbdavių dainelė.
Ši dainelė paprastai darbo liaudžiai nepatinka, ji pasipusto padus ir patraukia į Jungtinę Karalystę. Čia jų laukia britų darbdavių dainelė. Dainelė labai panaši į lietuviškąją, bet lietuvių darbininkų širdį ji ne žeidžia, o glosto. Kodėl? Viskas labai paprasta – britų darbdavių dainelėje koneveikiami dirbti nenorintys ir nemokantys vietiniai yra ne lietuviai, bet britai. Lietuviai drauge su kitais rytų europiečiais toje dainelėje atsiduria nebe niekinamų vietinių, o geidžiamų, gerai ir noriai dirbančių atvykėlių pozicijoje.
Pasiklauso tos dainelės atvykėliai iš Rytų Europos ir visam pasauliui, ir ypač toms už nugaros paliktoms tėvynėms, paskelbia – čia mus vertina, mus gerbia, čia mus laiko žmonėmis.
Tikri stebuklai! Užtenka persikelti per Kanalą, ir kiekvieno laukia tiesiog fantastiška transformacija – iš niekinamo tampama giriamu, iš atstumtojo – trokštamu.
Kadangi mano smegenys dar nėra galutinai bankrutavę, bent aš taip manau, bandau tuos reikalus suprasti. Kaip čia yra? Nejaugi išties Lietuvoje beviltiškumo apsėstas, už nieką laikytas ir tokiu pats jautęsis mano tautietis, vos koją įkėlęs į šią Karalystę, sugeba taip stebuklingai pasikeisti?
Per penketą gyvenimo Londone metų sutikau keletą žmonių, kuriuos pažįstu nuo vaikystės ar ankstyvos jaunystės, ir iš kurių, kiek pamenu, niekas nieko niekada nesitikėjo. Patys iš savęs jie irgi nieko nesitikėjo – baigę privalomus mokslus dirbo atsitiktinius darbus ir gėrė kas antrą dieną. Į Angliją atvykę susirado nuolatinius darbus – vienas prie šiukšlių rūšiavimo, kitas - pas mėsinius viščiukus auginantį ūkininką, ir geria tik savaitgaliais.
Nedideli čia stebuklai, ar ne? Bet Lietuvoj net tokių nebūna!
Šiukšles rūšiuojantis vyrukas kartą teisingai nustatė tų pasikeitimų priežastį. „Jei vieną dieną girtas į darbą ateičiau, tai kitą dieną galiu išvis nebeateiti“, – paaiškino jis, paklaustas, kodėl tik savaitgaliais geria, nejau paprastomis dienomis nebesinori.
Taisyklė paprasta, bet efektinga. Bet kodėl ji neveikia Lietuvoj? Todėl, kad tai, kas neverta pastangų Lietuvoj, verta pastangų Anglijoj. Ir visus tuos stebuklus lemia nedidelė smulkmena – uždarbio minimumas.
Anglų čia esantis uždarbio minimumas netenkina, bet kas anglams š, tas lietuviams g. Lietuvoj esantis minimumas patiems lietuviams š, bet užtai trokštamas grūdas labiau į Rytus gyvenantiems. Taip ir traukia kaimenės paskui tą š/g – iš Rytų į Vakarus.
O darbdaviai traukia dainelę, kokie geri atvykėliai ir kokie niekam tikę vietiniai.
Siūlau planą. Tegu britų darbdaviai kilsteli užmokesčio minimumą tiek, kad už pašalpas būtų aukštesnis, o lietuviai darbdaviai tegul kilsteli minimumą iki to, koks dabar yra šioje Karalystėje. Manau, poveikis būtų stebuklingas. Ir darbdaviams nereikėtų be perstojo zirsti, kokie tie vietiniai netikę, o darbininkams, šeimas palikus, nereikėtų paskui geresnį minimumą iš vienos šalies į kitą bėgioti. Ir valdžiai nereikėtų apsimetinėti, kad sprendžia emigracijos problemas, tuo pat metu desperatiškai aiškinant, kad nieko čia nepadarysi.
Bet panašu, kad niekas šiai provokacijai nepasiduos ir daug mieliau trauks tą pačią dainelę – vietiniai prasti, atvykėliai geresni.
Bet ar nėra taip, kad geresni, kol pigesni? Kai paprašys už darbą daugiau, iš karto taps tais pačiais blogaisiais vietiniais. Ir užburianti dainelė apie netikusius vietinius ir puikiuosius imigrantus skambės kitiems.
Zita ČEPAITĖ
