Giedrius Drukteinis
Žinote, koks yra efektyviausias būdas šiais politinio korektiškumo laikais subtiliai įžeisti savo pašnekovą? Jam kalbant, atsiliepti į savo mobiliojo telefono skambutį.
Tai aiškiai Jūsų pašnekovui parodys, kad jis yra nesvarbus, o pokalbis su juo Jums neatrodo labai prasmingas ar turiningas, ir Jūs turite kažko svarbesnio išklausyti ar kažkam svarbesnio pasakyti. Nes dar nėra Lietuvoje tokio įstatymo, verčiančio mus atsiliepti į visus telefono skambučius. Tad visais atvejais, mobiliojo telefono panaudojimas yra tik mūsų pačių asmeninis reikalas, mūsų išsiauklėjimo ir inteligentiškumo ženklas.
Kaip atrodo žmonės su mobiliaisiais telefonais? Žinoma, taip, kaip jiems ir norisi atrodyti – svarbiais. Jiems norisi atrodyti taip, it nuo jų kažkas priklauso, kad tik jie gali spręsti problemas, kad tik jie vieni gali sustabdyti akcijų rinkos griūtį.
Žmonės su mobiliaisiais telefonais atrodo taip, it turėtų šimtus draugų ir tuzinus svarbių reikalų, kurie yra sprendžiami būtent šią akimirką. Tačiau žmonės su mobiliaisiais telefonais niekada neįvertina to, kad juos stebi tokie pat žmonės su tokiais pat telefonais ir tokiais pat siekiais taip pat atrodyti. Stebi ir galvoja apie tai, kokie gi nemandagūs ir neišauklėti tie žmonės, kurie atsiliepia į mobiliojo telefono skambučius prie restorano stalo, kino teatre ar svarbiame posėdyje su valdininkais.
Žmonės klaidingai įsivaizduoja, kad mobiliojo telefono naudojimą reglamentuoja tik etiketas. Kažkas Jums neabejotinai jau yra nurodęs, kad telefoną reikia išjungti einant ten ar kitur, negalima telefono dėti ant stalo, nukrauto valgiais, skambučio garsą būtina užtildyti einant į teatrą ar atsisveikinti su velioniu. Suprantama, kad taip, nes etiketo taisyklės visada buvo kuriamos tiems, kuriems neužtekdavo kilmės ar išsilavinimo ką nors tinkamai suprasti patiems. Vis dėlto tikrovėje mobiliojo telefono naudojimą reglamentuoja ne etiketas. Jį reglamentuoja pats gyvenimas. Čia kaip ir su kalbėjimu pilna burna maisto – galima ir taip kalbėti, jei turi ką svarbaus pasakyti. Galima atsiliepti į telefono skambutį ir gulint su mylima moterimi lovoje – jei atkeliauja svarbi informacija iš kitos laiko juostos. Galima paskambinti bet kam ir vidurnaktį, jei tai yra gyvybės ar mirties klausimas. Galima kalbėti telefonu ir tenorui giedant blogai išmoktą itališką tekstą operos scenoje – jei to reikalauja savas vaikas, sinagoga ar Mokesčių inspekcija. Viskas yra galima, kai tai yra žmogiška ir svarbu, net Kelių eismo taisyklės numato galimybę sustoti draudžiamoje vietoje, jei tai kelia grėsmę vairuotojo ar keleivių gyvybei. Tik nereikia demonstruoti savo aparato ten, kur jis nereikalingas, ir stoti draudžiamoje vietoje, kai to tik užsinori daryti.
Nes, tikiu, ne vienas iš Jūsų atkreipė dėmesį, kad tikrieji „sprendimų priėmėjai“ mobiliųjų telefonų neturi, kaip daugelis jų net neturi savo vizitinės kortelės. Tikri vadovai savo verslus ir reikalus yra sutvarkę taip, kad jų problemas visada sprendžia kažkas kitas, ir savo negudrią nuomonę tas kažkas kitas išsako kitam, negaišindamas tikrojo vadovo laiko. Tikroji valdžia nesinešioja mobiliųjų telefonų, nes jiems nereikia niekam nieko įrodinėti. Ir nemanykite, kad tai, jog savo mobiliuoju telefonu kalbate daug, daro Jus šaunesniu ar svarbesniu. Kiekvienas sovietinis žvalgas žinojo, kad „geriausias iškalbingumas yra tyla“. Kiekvienas Renesanso laikų kardinolas žinojo, kad „tikroji valdžia yra apgaubta tylos“. Kiekvienas antikos išminčius žinojo, kad „kas kalba, tas nežino“. Net ir lietuvių liaudis žinojo, kad „tyla – gera byla“. Likusiame pasauliui užtenka vien žinoti, kur yra valdžia, nereikia jos ieškoti. Žmonės be mobiliųjų telefonų atrodo saugiai.
Nes žmonės su mobiliaisiais telefonais, tuo labiau demonstruojantys juos viešai, atrodo nesaugūs. Jie atrodo taip pat, kaip ir ūkvedys su milžinišku raktų ryšuliu ar nuolat besinešiojantis įrankių dėžę – maža kas. Žmonės su mobiliaisiais telefonas atrodo taip it miestelėnas, vykstantis į kaimą ir pasiimantis kompasą, virvę ir maisto trim dienom – maža kas.
Mobilusis telefonas tokiems žmonėms – tai šių laikų špaga, tai šių laikų vėduoklė, tai šių laikų verslo laikraštis. Be telefono mes jaučiamės atitrūkę nuo pasaulio, nuo einamųjų reikalų, nors, svarbiausia, mes atitrūkę nuo žmonių, kurie lemia mūsų gyvenimo kokybę – viršininko, meilužės, verslo partnerių, vaikų. Mes laukiame menkai apmokamo darbo pasiūlymų, mes laukiame žinutės iš banko, kad pinigai pagaliau „įkrito į sąskaitą“, mes laukiame priminimo, kad baigėsi apmokėtas automobilio stovėjimo laikas. Mes vaizduojame, kad pavargome nuo visko, bet pasąmonėje mums norisi, kad mūsų kažkas ieškotų. Nes mes norime būti svarbūs ir tikėti, kad pasaulis negali suktis be mūsų, ir kitų žmonių problemos niekada neišsispręs pačios. Tačiau telefonas rankoje ar ant stalo dar nereiškia, kad Jums kas nors iš tiesų skambins, kaip ir dažnas ikonėlės „Send/Receive“ maigymas savo elektroninio pašto programoje dar nereiškia, kad Jums kažkas ims dažniau rašys.
Žmonės nuolat ginčijasi, kas yra mandagiau – neatsiliepti į skambutį ar jį atmesti (žinoma, kalbant apie tokius atvejus, kai bus paskambinta tik ką skambinusiajam). Atsakymas yra paprastas ir logiškas – atmesti, t.y., negaišinti skambinančiojo laiko. Manote, įsižeis, kad taip grubiai pasielgta su jo svarbiu reikalu? Tada kam Jums toks kvailas draugas ar pavaldinys?
Tačiau ar žinote, kaip suteikti malonumą savo gyvam pašnekovui? Atsiliepkite telefonu ir pasakykite bet kam, kas skambina: „atleisk, negaliu kalbėti, nes aš dabar su pačia nuostabiausia moterimi pasaulyje“, „atleisk, esu susitikime su labai įdomiu/svarbiu/ypatingu žmogumi“. „Atleisk, negaliu kalbėti, nes dabar tikrinu savo mylimiausios dukros pamokas“. Pamatysite, kaip nušvis reformų iškamuotas Jūsų pašnekovo veidas… Išmokite kalbėti iškart visam pasauliui. Nes Jūs vis dar galite šiame gyvenime būti svarbus.
