Kaip jau rašėme, neseniai Liustracijos komisija pripažino buvusį garsų dainininką Liutaurą Čepracką (60 m.), vadintą „Lietuvos lakštingala“, dabar gyvenantį Jungtinėse Amerikos Valstijose, bendradarbiavus su sovietinės Lietuvos saugumo struktūra – KGB. Šiandien pasklaidysime agento L. Čepracko, gavusio Karvelio slapyvardį, asmeninę ir darbo bylas.
Žinios apie šeimą
Skaitydama preciziškai surinktus KGB agentų duomenis, tikėjausi rasti atsakymus į du svarbiausius klausimus: kas pastūmėjo garsų dainininką sutikti bendradarbiauti su KGB ir kuriuos kolegas jis įskundė?
Į kagėbistų akiratį L. Čeprackas (tiksliau – visa Čeprackų šeima) pakliuvo apie 1984-uosius. Tuo metu KGB gavo užduotį surinkti kuo daugiau duomenų apie šią šeimą.
Agentūriniai duomenys byloja, kad Liutauras augo inteligentų šeimoje. Tėvas Vytautas 1944–1973 metais dirbo Kauno muzikiniame teatre. Sukūrė nemažai įsimintinų vaidmenų operose ir operetėse, be to, kūrė scenografijas. 1980-aisiais, sulaukęs 52 metų, V. Čeprackas mirė. Motina Jadvyga ilgą laiką vadovavo „Kauno audinių“ šokių kolektyvui. Vyresnioji Liutauro sesuo viename Kauno projektavimo biure dirbo dailininke apipavidalintoja. O jaunylis Liutauras netruko pagarsėti savo neįprastu balso tembru.
KGB dažnai nusižiūrėdavo sėkmingai dirbančių inteligentų šeimas, kuriose augo talentai, galintys ir trokštantys daryti karjerą, išvažiuoti į užsienį.
Taigi, kaip rašoma agento Karvelio asmeninėje byloje, baigęs vidurinę mokyklą L. Čeprackas buvo pašauktas į sovietinę armiją, o grįžęs baigė „muzikos technikumą Kaune“. 1976 metais ėmė dirbti Fredos kultūros namų meno vadovu. Dėl savo išskirtinio balso 1977 metais pakviestas į „Nerijos“ vokalinį instrumentinį ansamblį, po poros metų jau dainavo „Trimito“ vokaliniame instrumentiniame ansamblyje, kuriam vadovavo Mindaugas Tamošiūnas.
Šių kolektyvų nariai važinėjo koncertuoti ne tik po Sovietų Sąjungą, bet ir į užsienio valstybes. Iš byloje surinktų duomenų aiškėja, jog tarp ansamblių narių buvo ne vienas, turėjęs įsipareigojimų KGB, nes L. Čepracko asmeninėje byloje įsegtos ne viena pažyma apie jo paties elgesį, apie visų jo namiškių lojalumą sovietų valdžiai, apie giminystės ryšius su emigravusiais į užsienį žmonėmis. Detaliai buvo informuojama ir apie L. Čepracko vedybas, skyrybas, buvusią žmoną Irmą ir jo dešimtmetį sūnų. KGB taip pat buvo informuota, jog „Lietuvos lakštingala“ papildomai darbuojasi „Žalio kalno“, „Baltijos“, „Orbitos“ restoranų naktinėse programose.
Tinkamos savybės
Ypač aktyvūs verbuojant L. Čepracką buvo agentai slapyvardžiais Petravičius ir K.A.X. Kaip aiškėja iš pateiktų pranešimų, jiedu buvo geri Liutauro draugai ir greičiausiai pastarasis nė neįtarė esant juos agentais. Asmeninėje L. Čepracko anketoje pažymimos tokios jo savybės: fenomenali atmintis, racionalumas, sugebėjimas lengvai užmegzti pažintis ir gebėjimas vaidinti, persikūnyti į reikiamą personažą.
Po L. Čepracko su visu „Trimito“ kolektyvu kelionės į Kubą 1984-aisiais tas pats agentas K.A.X. taip informuoja KGB (versta iš rusų kalbos): „Č. net per daug bendraujantis, kiekvienu klausimu stengiasi pasirodyti kompententingas. Egoistiškas, užsiima tik jam patinkančia veikla (pats pasirenka repertuarą, repeticijų laiką), tačiau politiškai subrendęs. Kuboje į jokias pažintis nesileido“.
Agento išvardytos savybės, matyt, ir lėmė, kad L. Čepracką nutarta užverbuoti. Vienas po kito į bylą gulė KGB darbuotojų pranešimai apie susitikimus su „kandidatu“. Ataskaitos buvo rašomos po kiekvienos koncertinės kelionės į užsienio valstybes. Štai 1985 metais „Trimitui“ koncertuojant Danijoje L. Čeprackas įvarė baimės grupės vadovui V. Litvinovui – pareiškė, kad „pas jį iš Vokietijos Federacinės Respublikos atvažiuos emigrantė iš Lietuvos – jo draugė“. Paskui KGB agentų ataskaitoje rašoma, kad „Č. su niekuo taip ir nesusitiko“, ir pabrėžiama, kad „Č. daugiau kalba nei daro“.
Beje, KGB turėjo duomenų, jog Čeprackų giminės yra pasitraukę į užsienį ir gali gyventi Vakarų Vokietijoje.
Užrašinėjo pasakojimus
Pirmu oficialiu būsimo agento pranešimu galima laikyti jo pasakojimą apie 1986 metais surengtą 45 dienų trukmės koncertinę „Trimito“ išvyką po Afrikos šalis: Zimbabvę, Angolą, Mozambiką ir kitas. L. Čeprackas pranešė, jog „Trimito“ žmonės už papildomus koncertus gavo užmokestį – nemažą sumą doleriais (suma neįvardijama), o už ją pirko garso aparatūrą ir instrumentus ansamblio nariams. Čia būsimasis agentas pareiškė savo nuomonę: „Reikia džiaugtis, kad žmonės uždirbtus pinigus naudoja visuomeniniams tikslams, o ne savo asmeniniams poreikiams tenkinti“. Be to, jis informavo, kad „grupės vadovas S. Dinius nuolat girtuokliavo, už jį visus darbus turėjo dirbti M. Tamošiūnas“, todė siūlė jo daugiau neskirti grupės vadovu.
Galutinį tašką verbavimo procedūroje padėjo KGB majoras Ramutis Matiukas, gavęs iš „Trimito“ vadovybės būsimo agento charakteristiką („profesionalus, rūpinasi sūnumi, užsienyje elgiasi nepriekaištingai“). Susitikęs su L. Čepracku, jis aptarė agento darbo specifiką, paaiškino konspiracijos taisykles, paėmė iš jo rašytinį pasižadėjimą ir pranešė, jog nuo šiol privaląs naudotis Karvelio slapyvardžiu.
Žinios apie kolegas
Kaip tik tuo metu M. Tamošiūno vadovaujamo „Oktavos“ estradinio ansamblio žmonės ėmė ruoštis kelionei į Suomiją. Iš Karvelio pranešimo: „Dvylikos žmonių grupė 15 dienų važiuos į Suomiją. Vyko susirinkimas, kurio metu vadovas M. Tamošiūnas perspėjo, kaip elgtis kelionės metu, kad negalima vežtis nei alkoholio, nei valiutos. Artistai labai audringai sureagavo, tačiau M. Tamošiūnas pasakė, kad, jei kuris nors įklius, tai bus blogai ir jam. Po tokio pokalbio muzikantai išsiskirstė, o prie manęs priėjo Julius Brazaitis (boso gitaristas, daug metų grojęs ir „Oktavoje“, – aut. past.), kuris sakė, kad po tokių perspėjimų apie dideles valiutos išsivežimo sumas nėra ko ir kalbėti. Tačiau išreiškė viltį, kad gal kaip nors pavyks Afrikoje užsidirbti. Po to pokalbis nutrūko“.
Valiuta ir aparatūra
Įdomu, kad į Karvelio akiratį pakliuvo ne jo kolegos muzikantai iš „Oktavos“, „Nerijos“ ar „Trimito“ ansamblių, su kuriais buvo glaudžiai bendradarbiauta ir važinėta į gastroles, o restoranų naktinių muzikinių programų dalyviai ir net prekybininkas.
Karvelis saugumą informavo apie tuometinį Kauno „Orbitos“ restorano muzikantą Joną Sniešką, „dideliais kiekiais pardavinėjantį valiutą“. Tame pačiame pranešime paaiškinama, iš kur šis turįs tiek daug dolerių – J. Snieškos tėvas gavęs palikimą iš užsienio.
1987 metų balandį Karvelis savo pranešime aprašo dviejų draugų – Roberto M. bei Arvydo K. (pavardės redakcijai žinomos) tarpusavio nesantaiką. Robertas M. tuo metu dirbo restorane „Žalias kalnas“, vedė diskotekas ir, kaip teigiama pranešime, spekuliavo vaizdo ir garso aparatūra. Gerokai vyresnis Arvydas pyko ant Roberto, kad pastarasis buvo perspektyvus ir apsukresnis, todėl, kaip praneša Karvelis, Arvydas pagrasino, jog turįs pažįstamų Kauno KGB, tad padarysiąs taip, kad Robertas niekada neišvažiuotų į užsienį.
Tačiau Robertas M. į užsienį išvažiavo ir jokių kliūčių savo darbe nepatyrė. „Jei kas nors ir nesisekė, tai tikrai nemaniau, kad čia saugumo pagaliai į ratus, – paklaustas apie tuos laikus prisiminė dabar verslininkas Robertas M. – Ir kad Liutauras buvo KGB agentas ir rašė pranešimus, sunku patikėti“.
Įdavė gerbėją
Labiau nukentėti turėjo žmogus, vardu Drąsutis, kuris dirbo Lietkoopsąjungos bazėje. Jo dėka L. Čeprackas įsigijo tuo metu didžiulį deficitą – siuvimo mašiną. Drąsutis, matyt, žavėjosi estrados žvaigžde, kad pakvietė pas save į svečius, paskui jiedu tapo draugais.
Vėliau savo pranešime KGB Karvelis smulkiai išdėstė faktus apie Drąsučio šeimą ir draugus. „Sūnus labai stropus vaikas, labai gerai mokosi ir tvirtina, jog užaugęs stos mokytis į Kunigų seminariją“, – rašoma pranešime. Dainininkas informavo saugumiečius, jog Drąsučio namuose matė nemažai nepriklausomybės laikų literatūros. Pranešime rašoma, kad ši šeima švenčia Vasario 16-ąją, bendrauja su Raseinių kunigu ir kad dažnai pas juos lankosi bendraminčiai iš Estijos. Po šio pranešimo jau kitiems KGB agentams buvo pavesta išsiaiškinti visas detales apie Drąsučio šeimą.
Vienas paskutiniųjų agento Karvelio pranešimų gana keistas – apie tai, kad Prienuose pas rašytoją Vytautą Petkevičių renkasi „Sąjūdis, tačiau žmonės netiki ir yra nepatenkinti. Vienas žmogus V. Petkevičiui garsiai pasakęs: „Labai gražiai šneki apie demokratiją, tai grąžink mano lašinius, kuriuos pavogei, kai vežei mane į Sibirą“.
Buvę kolegos nustebo
Daugelis buvusių L. Čepracko kolegų, išgirdę, jog jis buvo KGB agentu, tik trūkčioja pečiais. „Niekada neįtarėme ir nepatyrėme jokios kiaulystės iš jo“, – visi kaip vienas tvirtino muzikantai ir dainininkai. „Kad mergišius buvo, visi žinojome – panos eilėje prie jo laukdavo, bet kad „donosčikas“ – neįtikėtina“, – sakė buvę kolegos.
„Aš gerai pažinojau Liutaurą ir man sunkiai suvokiama naujiena, kad jis buvo agentas, – sakė saksofonininkas Rimantas Brazaitis, tuo metu kaip tik grojęs „Oktavoje“. – Jis buvo linksmas, nuoširdus vyras, kartais mėgo be reikalo pašnekėti. Jis buvo kažkoks netarybiškas: ir mąstė jis netarybiškai, ir rengėsi firminiais drabužiais. Labai save prižiūrėjo, kilnojo štangą ir augino bicepsus. Galbūt jis mainais už kažką – gal kad galėtų užsieniuose įsigyti tai, ką nori, ar panašiai – ir turėjo pasirašyti pasižadėjimą, o paskui ir teko sukti galvą, apie ką tuos pranešimus rašyti... Tačiau niekada nesu girdėjęs, kad kuris nors būtų įtaręs, kad Liutauras mus, muzikantus ar dainininkus, šnipinėja ar kad kuris būtų nukentėjęs.“
Kad muzikantas R. Brazaitis teisus, matyti ir iš bylos. Jei visi KGB agentai būtų buvę tokie kaip L.Čeprackas, tai KGB mažai ką būtų žinojusi. Deja, apie tuos tikruosius išdavikus mes labai mažai ką težinome ir vargu ar sužinosime.
Iki šiol Liustracijos komisija yra pripažinusi bendradarbiavus su KGB vos daugiau kaip 50 žmonių. Iš jų 40 pavardės yra paviešintos. Beveik 1600 buvusių agentų prisipažino apie bendradarbiavimą su KGB ir jų pavardžių jau nesužinosime. O dar keli tūkstančiai buvusių agentų tyli ir tikisi, kad jų niekas neišaiškins.
Aurelija ŽUTAUTIENĖ
