Kaukaze vėl karšta.
Štai toks įvykių kaleidoskopas per keletą dienų.
Keturi žmonės žuvo, o dar šeši buvo sužeisti, kai sekmadienį kavinėje Abchazijos mieste Galyje sprogo bomba. Tarp aukų yra Abchazijos – separatistinio Gruzijos regiono – saugumo tarnybos Galio skyriaus viršininkas. Abchazijos valdžia tvirtina, kad šį išpuolį surengė Tbilisis, siekiantis „destabilizuoti padėtį regione“. Gruzija tai neigia.
Abchazijos prezidentas Sergejus Bagapšas „dėl Tbilisio valstybinio terorizmo politikos“ nutraukė visus kontaktus su Gruzija. Prie kaltinimų Tbilisiui prisidėjo ir kita separatistinė Kaukazo respublika – Pietų Osetija. Cchinvalis, apkaltinęs Gruziją provokuojant konfliktą, pasienyje stato fortifikacinius įrengimus ir paskelbė visuotinę mobilizaciją. Tbilisis pareiškė, kad pritariant Kremliui Suchumis rugpjūčio 11–12 d. atakuos prie Kodorio tarpukalnės esančią Aukštutinę Abchaziją, kurią kontroliuoja Gruzija ir kurioje įsikūrusi Tbilisiui palanki buvusi Abchazijos vyriausybė.
Kita vertus, Abchazijos ir Pietų Osetijos separatistai teigia, kad Tbilisis rengiasi jėga vėl įvesti savo kontrolę šiose respublikose. Abu regionai pasiskelbė atsiskirią nuo Gruzijos po ginkluotų susirėmimų praėjusio amžiaus dešimtame dešimtmetyje. Jie yra įtampos židiniai Gruzijos santykiuose su Rusija, kuri remia separatistus ir turi vadinamųjų taikdarių abiejose respublikose.
Tokia įvykių Kaukaze seka vokiečių laikraščiui „Frankfurter Rundschau“ leido padaryti išvadą, kad „Rusija ir Gruzija stovi ant karo dėl Abchazijos slenksčio“.
JAV aktyvėja Kaukaze
Rusija – dar suprantama, bet kuo čia dėtos Jungtinės Valstijos?
Šeštadienį Rusijos prezidentas Dmitrijus Medvedevas, atvykęs į G8 valstybių vadovų susitikimą Japonijoje, iš ten paragino Gruzijos prezidentą Michailą Saakašvilį nesiimti veiksmų, kurie dar labiau padidintų įtampą, prieš dvi maištaujančias respublikas – Abchaziją ir Pietų Osetiją.
Atsakydamas į šį raginimą, Vašingtonas pakvietė atnaujinti prieš 10 metų nutrūkusias Gruzijos ir Abchazijos derybas. Valstybės departamentas taip pat pasiūlė konflikto zonoje dislokuoti tarptautinės policijos pajėgas. Pasiūlymas buvo palydėtas priminimu, kad „JAV ryžtingai remia Gruzijos teritorinį vientisumą“. Tai reiškė, kad Suchumiui buvo duota nuoroda iškart atmesti Vašingtono siūlymą. Nepaisant to, JAV ryžtą ketina sustiprinti valstybės sekretorė Condoleezza Rice, kuri per savo keturių dienų turnė po Europą šią savaitę ketina aplankyti ir Tbilisį. Tai bus aiški parama M. Saakašviliui. Ar to dabar reikia regionui?
S. Bagapšas iškart atmetė JAV pasiūlymą, pareiškęs, kad „jokių policijos pajėgų mūsų teritorijoje būti negali, bet mes ir neatnaujinsime derybų su Gruzija, kol ši nesiliaus vykdžiusi teroristinių veiksmų; dabar aišku, kas ir kodėl organizavo šiuos išpuolius...“ Jis pasisakė už tai, kad Abchazijos teritorijoje liktų Rusijos taikdarių pajėgos.
Bet JAV neatlyžta. Amerikos valstybės departamentas daro spaudimą Suchumiui, ragindamas atidaryti sieną Galio rajone. Tai sumažintų incidentų galimybę ir įtampą. Tiek Vašingtonas, tiek Maskva ragina konfliktuojančias puses sėsti už derybų stalo. Tačiau šis raginimas tokiu metu atrodo kiek ankstyvas. Situacija primena Artimuosius Rytus arba Balkanus, kur, vos tik pareiškus gerą valią derėtis, kilęs smurtas nušluoja visas susitarimo viltis.
Pabėgėlių problema nublanksta
Tiesą sakant, pastaruoju metu buvo sužibusi vilties kibirkštis, kad konfliktas Kaukaze išblės.
Prieš porą mėnesių buvo pasklidusios kalbos, kad šalys parengė taikaus sureguliavimo planą. Jis kilo po to, kai gegužės 12 dieną Gruzijos atstovas Jungtinėse Tautose Iraklijus Alsanija apsilankė Suchumyje ir susitiko su Abchazijos vadovais. Likus keturioms dienoms iki šio vizito M. Saakašvilis taip pat paskatino kalbas apie kažkokį planą, pareiškęs, kad „nors rytoj pasirengęs pasirašyti planą, jeigu bus garantijos, kad gruzinų pabėgėliai gali grįžti į Abchaziją“.
Iš tikrųjų tada Suchumyje buvo tariamasi tik dėl pabėgėlių grįžimo į namus. Tbilisis esą sutikęs grąžinti ir savo policijos būrius iš aukštutinės Kodorio tarpukalnės dalies. Čia dar tebėra nemažai Rusijos taikdarių, kurie Jungtinių Tautų sutikimu pozicijas konflikto zonoje užėmė prieš 15 metų.
Praėjusio dešimtmečio pradžioje, kai Abchazija paskelbė apie atsiskyrimą nuo Gruzijos, ši įvedė savo kariuomenę. Dėl karinių veiksmų apie 250 tūkstančių gruzinų turėjo bėgti į Gruziją. Karui aprimus ir nustačius konflikto atskyrimo liniją pagal Ingurio upę, apie penktadalis gyventojų grįžo į savo namus, tačiau didžiuma tebėra išblaškyta kalnų kaimeliuose arba neturi kur grįžti. Tarpukalnėje nuolat aidi šūviai ar net artilerijos kanonados. Kaip rašė vokiečių „Die Welt“, JAV valstybės departamento bendradarbis Matthew Brizo, aplankęs Suchumį, stebėjosi pirmą kartą sutikęs taikdarius, ginkluotus sunkiąja artilerija...
Žinoma, bet kokiai taikiai iniciatyvai Kaukaze turi pritarti Rusija. Tbilisį tai piktina, bet tokia regiono realybė. Siekdama sustiprinti ryšius su separatistiniais režimais, Maskva užmezgė tiesioginius kontaktus su Abchazija ir Pietų Osetija. Rusija nepritarė Jungtinių Tautų rezoliucijai, kuri dauguma balsų buvo priimta praėjusį penktadienį. Už dokumentą balsavo 13 šalių, tarp jų ir Lietuva, 11 pasisakė prieš, net 105 susilaikė, o 62 delegacijos balsavime nedalyvavo. Nors rezoliucija rekomendacinio pobūdžio, joje gana įsakmiai reikalaujama sudaryti visas sąlygas pabėgėliams grįžti į Abchaziją. Pavyzdžiui, siūloma neleisti asmenims čia įsigyti nekilnojamąjį turtą pažeidžiant grįžtančiųjų teises arba keisti iki konflikto susiklosčiusią demografinę situaciją. Už šių formuluočių slypi tarptautinės visuomenės noras atkurti taikų gyvenimą separatistinėje ir net pačios Rusijos nepripažintoje Abchazijoje. Todėl keistai nuskambėjo Rusijos nuolatinio atstovo Jungtinėse Tautose Iljos Rogačiovo žodžiai, kad „ši rezoliucija destabilizuoja padėtį regione ir kompromituoja Jungtinių Tautų pastangas sureguliuojant konfliktą“...
Rusija rodo tik formalius ženklus
Maskva lyg ir sutiko be didesnių sąlygų spręsti pabėgėlių klausimą ir pasiuntė pirmąjį signalą. Ji vienašališkai panaikino 1996 metų sausio 19 dieną Nepriklausomų Valstybių Sandraugos įvestas ekonomines sankcijas Abchazijai. Tuomet, po dvejus metus užtrukusio ginkluoto abchazų ir gruzinų konflikto, Maskva įtikino Nepriklausomų Valstybių Sandraugos tarybą priimti sprendimą apriboti prekybos mainus, finansų, transporto ryšius su separatistine Abchazija ir pasienyje dislokuoti Rusijos taikdarių pajėgas. Šios priemonės turėjo sumažinti įtampą regione, ginkluotės tiekimą separatistams ir savanorių judėjimą. Jos leido į Galio rajoną Abchazijoje sugrįžti tūkstančiams pabėgėlių.
Dabar viskas pasisuko atvirkščiai: Maskva tvirtina, kad dauguma jų sugrįžo, nors Gruzija vis dar nevykdo savo įsipareigojimų, pavyzdžiui, nesutinka su pabėgėlių registravimo tvarka, kuri buvo pasiūlyta Jungtinių Tautų pabėgėlių reikalų valdybos. Tbilisis kaltinamas didinąs įtampą Kodorio tarpukalnėje, kur įkurdino jam pavaldžią administracinę struktūrą.
Šis Rusijos žingsnis iškart sulaukė ryžtingų Gruzijos protestų. Savo notoje Gruzijos užsienio reikalų ministerija pareiškė, kad tai „reiškia dalies Gruzijos teritorijos ekonominę aneksiją“. Taip Rusija visam pasauliui parodė, kad Abchazijos ir Gruzijos konflikte yra ne tarpininkė, o palaiko vieną pusę – separatistus. Dabar Tbilisis turi teisę kelti klausimą dėl Rusijos taikdarių išvedimo iš Abchazijos. Maskva atkirto, kad jie ir toliau liks konflikto zonoje, nes tam mandatą suteikė Nepriklausomų Valstybių Sandrauga. Tuomet kodėl, atrėžė Tbilisis, Rusija ekonomines sankcijas Abchazijai panaikino vienašališkai, be šios Sandraugos šalių vadovų sutikimo?
***
Dabar, kilus smurto bangai regione, pabėgėlių problema tampa neaktuali. Būtina išspręsti pradinę problemą: paskelbti moratoriumą prievartai ir šalims vėl sėsti už derybų stalo. Paradoksalu, kad tarp keturių potencialių konflikto dalyvių – Gruzijos, Abchazijos, Pietų Osetijos ir Rusijos – mėgina įsiterpti penktoji – Jungtinės Valstijos. Vadinasi, Kaukazas iš tikrųjų tampa ne taikių sprendimų priėmimo objektu, o Rusijos ir Amerikos geopolitinių žaidimų arena? Pasirodo, klaustuko šio sakinio gale visiškai nereikia...
Česlovas Iškauskas, politikos apžvalgininkas
