Iniciatyvą dėl Ignalinos AE pratęsimo turi perimti piliečiai.
Referendumas dėl Ignalinos AE darbo pratęsimo – tai veiksmingiausia priemonė teisiškai teisingai pasiekti norimą rezultatą ir išvengti sankcijų. Tiesą sakant, IAE eksploatacijos pratęsimui referendumas visiškai nebūtinas – tą patį rezultatą galėtų labai greitai pasiekti ir pati Lietuvos Vyriausybė, bet kadangi nieko įtikinančio nesimato, iniciatyvą turi iškilmingai perimti patys piliečiai ir galbūt opozicinės partijos. Vyriausybės frazė „mes rinksime argumentus, o po to derėsimės“ iš tikrųjų reiškia „atsikabinkite, mes nieko nedarysime, o po to pasakysime, kad ES privertė“. Jeigu argumentų ir drąsos rinkimas tęsiasi daugiau nei trejus metus, vadinasi, nėra jokio rinkimo.
Teisinių būdų pratęsti IAE eksploataciją yra daugiau nei gali tilpti į šį straipsnį. Šia tema parašiau tris straipsnius: „ES teisė nereikalauja uždaryti IAE“, „Susiderėti dėl IAE darbo pratęsimo galima per vieną dieną“ ir „Auštrevičius iki galo neįsigilinęs į IAE klausimą“. Pastarasis straipsnis gal kiek piktas, bet užtat tai žingsnis link konstruktyvesnės ir detalesnės diskusijos. Europos Sąjungos teisinės kompetencijos reikalauti IAE uždarymo nebuvimas jau yra pakankamai gerai aprašytas.
Referendumas – tai ES pirminės reguliacinės praktikos procedūra, kurią galima sėkmingai naudoti. Šios procedūros statusas apibrėžtas trijuose pirminės reguliacinės praktikos lygmenyse: (a) ES Sutarties 6 str. su „priedais“; (b) Liuksemburgo kompromisas su visomis jo pozityvistinėmis išraiškomis ir su sėkmingu reguliaciniu taikymu praeitame dešimtmetyje bei (c) ankstesnių referendumų praktika.
Kad skaitytojai neužmigtų dėl nuobodžios teisinės kalbos, susifokusuokime ties trečiuoju lygmeniu: ankstesnių referendumų praktika ir jos vieta ES pirminės reguliacinės praktikos tinkle. Trumpai apžvelkime tris atitinkamus reguliacinius sprendimus: Danija, Švedija ir Nyderlandai.
Danijos Karalystės piliečių kritikai anksčiau teigė, kad, stodama į ES, Danija įsipareigojo įleisti kitų Europos valstybių laivus žvejoti Grenlandijos vandenyse. Laikui bėgant danų ekonomistai apskaičiavo, kad, nepaisant ES teikiamos finansinės paramos Grenlandijai, šis regionas daugiau praranda, nei gauna iš to, kad portugalai ir anglai ten žvejoja. Gindamas savo piliečių interesus Danijos Parlamentas priėmė įstatymą, kuriuo perdavė Grenlandijos savivaldai kompetenciją žuvininkystės srityje. Buvo surengtas referendumas, ir Grenlandija, likdama Danijos Karalystės dalimi, išstojo iš ES. Kiekvienas Grenlandijos gyventojas iki šiol turi Danijos pilietybę, gali būti skiriamas Danijos Ministru Pirmininku ir gali nevaržomai keliauti po Europą kaip bet koks kitas Europos pilietis, kadangi tebeturi Danijos pasą. Tokia yra reguliacinė praktika. Jeigu vieną kartą buvo padarytas toks teisinis sprendimas su Danijos regionu Grenlandija, vadinasi, jis gali būti pakartotas ir su Lietuvos regionu Visaginu. Danijos oponentai teigė, kad tarptautinėje teisėje valstybė įsipareigoja kaip vieningas juridinis asmuo kartu su visais savo regionais. Šis teiginys klaidingas - reguliacinėje praktikoje funkcionuoja būtent Lietuvai, o ne Briuseliui naudingas mechanizmas.
Švedijos Karalystės piliečių kritikai anksčiau teigė, kad, stodama į ES, Švedija įsipareigojo įvesti eurą. Šioje šalyje 1994 m. buvo surengtas referendumas dėl stojimo į ES, kuriuo, anot Briuselio, piliečiai priėmė sprendimą atsiskaitinėti eurais. Tačiau 2003 metais įvyko naujas referendumas, kuriuo buvo priimtas sprendimas neprisijungti prie Eurozonos. Kitos valstybės, įstojusios 1995 metais - Austrija ir Suomija įvedė eurą, nes manė, kad privalo tai padaryti pagal pozityvias stojimo sąlygas. Švedai teisiškai paaiškino tokį apsisprendimą tuo, kad jų šalis nebuvo prisijungusi prie Valiutų kurso mechanizmo ERM II. Kitaip tariant, antrinis "pažeidimas" pateisinamas pirminiu "pažeidimu". Pastarąjį žodį rašau kabutėse, nes tai nebuvo "pažeidimas". Švedijos 2003 m. referendumu įtvirtinta reguliacinė praktika - tai bendras Europos tautoms principas, kad visos teisinės dviprasmybės aiškinamos suinteresuotos tautos naudai. Tai yra Liuksemburgo kompromiso institucionalizacija.
2005 m. Nyderlandų Karalystė organizavo referendumą dėl Konstitucijos Europai ratifikavimo. Šis referendumas taip pat neabejotinai įeina į mūsų nagrinėjamos reguliacinės praktikos rėmus. Kaip žinoma, ši Konstitucija buvo atmesta su 63 proc. persvara. Ką konkrečiai tai davė olandams? Sekanti Tarpvyriausybinė konferencija įvykdė beveik visus Ministro Pirmininko Jan-Peter Balkenende ultimatyvius reikalavimus. Į naują Lisabonos sutartį įtraukti Nyderlandų opozicijos pasiūlymai.
Žvelgiant teisiškai, Lietuva yra tokia pat pilnavertė valstybė kaip Švedija, Danija, Nyderlandai ir Prancūzija.
Viena iš pagrindinių Amerikos teisinio realizmo dogmų yra, kad reguliacinė praktika vystosi santykinai chaotiškų impulsų pavidalu. Jeigu kas nors turi perdėtą baimę, kad švedams visada viskas pavyksta, o lietuvių pasiekimai vienodomis sąlygomis dažnai būna daug kuklesni.
Kitą kartą aptarkime tai, kaip referendumu galima suvaldyti reguliacinės praktikos santykinį chaotiškumą.
Stanislovas Tomas yra ES teisės doktorantas, Sorbona, Paryžius
