“Mergišius” - be abejo, kasdienės moralės sąvoka. Ji reiškia vyrą, neturintį draudimų, sulaikančių jį nuo troškimo intymiai suartėti su moterimis. Kadangi tokia laisvė gresia sugriauti tradiciškai suvokiamą šeimą (besiremiančia abipuse ištikimybe), tai moralė mergišių smerkia. Tačiau kultūroje jis žinomas kur kas kilnesniu ir nevienareikšmiu Don Žuano vardu. Į jį psichologai žiūri kaip į archetipą, glūdintį kiekvieno vyro pasąmonėje.
Elina J. rašo: “Štai jau šešeri metai gyvenu su Arūnu, auginu du vaikus. Jis nesikeičia. Triskart bandžiau jį palikti ir triskart jis šliaužioja priešais mane ant kelių, maldaudamas sugrįžti. Ir aš nusileisdavau. Dėl dukterų. Ir dar dėl to, kad be jo buvo sunku. Visais kitais atžvilgiais jis idealus vyras: gerai uždirba vienoje firmoje, užverčia mane dovanomis, myli vaikus. Intymiame gyvenime kaip vyriškis jis man suteikia visapusišką pasitenkinimą.
Bet jis nesuvokia, kad žmona turi būti vienintelė moteris, su kuria jis miega. Praeitais metais, kai mes visa šeima vykome į Ukrainą prie Juodosios jūros, jis vidurnaktį išėjo iš kupė ir grįžo tik po valandos. Esu beveik tikra, kad per tą laiką jis atliko savo vyrišką darbą su kokia nors keleive arba palydove. Išmokau tą atspėti iš jo nuotaikos. Ką man daryti?”
Kiekviename žmoguje gyvena žmogžudys, tą dar Dostojevskis įrodė. O po jo - Freudas. Bet tam, kad jį užvaldytų agresija ir kraujo troškimas, reikia labai daug sąlygų. Lygiai taip pat su Don Žuano archetipu. Dauguma troškimų, kurie glūdi pasąmonėje, neįgyvendinami tikrovėje. Kodėl žmonės pas mus taip mėgsta filmus, kur žudoma, prievartaujama, taip pat ir seksualiai? Deja, tokios žmogaus gelmės. Jis turi poreikį vaizduotėje išgyventi tą, ką moralė ir auklėjimas jam draudžia išgyventi tikrovėje (ir ačiū Dievui, kad tas draudimas yra). Vaizduotė kompensuoja veiksmo nebuvimą! Bet ką daryti, jei jūsų vyras jums iš tiesų yra neištikimas?
Sudėtingiausia moteriai šioje situacijoje - išsižadėti mergišiaus, kuris visais kitais atžvilgiais yra “idealus vyras”. Kur kas lengviau vieną kartą ir visam laikui nutraukti santykius su vyru, kuris būdamas neištikimas nesirūpina nei tavimi, nei vaikais. Sprendžiant iš visko, Elinos vyras priklauso tiems retai pasitaikantiems donžuanams, kurie būdami šeimos maitintojai kartu įkūnija rūpestingą vyrą, puikų tėvą ir lovelasą.
Elinai nepriimtini vyro nuotykiai, bet tuo pačiu metu ji vertina kitas jo savybes. Elina supranta, kad vyras neturi svarbiausio, kas reguliuotų jo poelgius su kitomis moterimis - ištikimybės sampratos. Jam tai tuščias ir nereikalingas žodis.
Elinai reikia bandyti kalbėtis su vyru, atvirai jam pasakyti (neužgaunant jo savimeilės) apie savo skausmą, kurį šis jai teikia. Jei vyras ją myli, ji turi šansą, kad prabils jo sąžinė, t.y. jis pamatys save iš šalies kaip būtybę, skaudinančią artimą žmogų.
Bet jeigu Elinos vyras - kur kas primityvesnis žmogus, jei nekalbama apie meilę, Elinai reikia apsispręsti, ar jos savimeilė pasirengusi priimti Arūną tokį, koks jis yra. Jei niekad nepalieka pažeminimo jausmas, geriau išsiskirti. Vis tiek ankstesnių jausmų atgaivinti nepavyksta ir išsiskyrimas neišvengiamas. Būna moterų, kuriuos išsiugdo filosofinį požiūrį į jas žeidžiančius dalykus ir taip išsaugo sutarimą, šeimą ir… vyro dėkingumą. Nors iš moralės pozicijų tai nepateisinama, psichologiškai žvelgiant, moteris teoriškai gali priimti nesibaigiančius vyro nuotykius kaip eilinę jo silpnybę.
