Gerai, kad kalbama apie gėrį, gerumą ir pasidalijimą. Kada pradėsime kalbėti ir šalinti pačias blogio priežastis.
Tavo gerovė - tautos gerovė. Tautos gerovė - tavo gerovė
1936 metų penkių litų nominalo sidabrinėje monetoje buvo iškaltas esminis žmogaus ir visuomenės santykių principas: TAVO GEROVĖ - TAUTOS GEROVĖ. Verslo moralės nuostatos buvo ir yra labai vertinamos Vakarų šalyse, skleidžiamos ir naudojamos ne tik studijų procese. Prieškario Lietuvos ekonomikos ir finansų mokslo šviesulių monografijose daug dėmesio skiriama moralios ekonomikos sampratai. Lito tėvu vadinamas prof. Vladas Jurgutis monografijoje „Bankai“ (1938) pabrėžė: „Kas nuolat skaičiuoja pelnus ir nuostolius, tas lengvai gali pamiršti ir kilnesnius žmoniškumo idealus.“ Ekonominiai santykiai valstybėje labai priklauso nuo to, kokie žmogaus prigimtiniai pradai ir nuostatos ugdomi visuomenės ir pripažįstami moraliai teisingais bei teisėtais.
Pastaraisiais dešimtmečiais mūsų šalies mokslinėje literatūroje nuosavybė analizuojama ir studijų metu nagrinėjama dažniausiai tik teisiniu, ekonominiu ir istoriniu aspektais. Mano įsitikinimu, nuosavybės santykių esmei atskleisti ne mažiau svarbus žmogaus faktorius, t. y. prigimtinės žmogaus savybės ir jų pažinimas, visuomenės vertybinės nuostatos, patirtis ir tradicijos. Kai landų apeiti nuosavybę reglamentuojančius įstatymus radimas visuomenės toleruojamas ir nelaikomas nusikaltimu, tokia praktika pavojingai plinta ir gresia dideliais nemalonumais pačiai visuomenei.
Ateiname į pasaulį su gimtosiomis nuodėmėmis ir instinktais - su egoizmu, pavydu, godumu, kiti ateina su begaliniu valdžios troškimu. Lygiai taip kiekvienas atsinešame ir gėrio, noro ne tik kaupti, bet ir pasidalyti pradus. Tačiau nuosavybės poveikio žmonėms problemų kažkodėl neviešiname, tarsi jos būtų savaime suprantamos.
Žmogaus ir nuosavybės santykių teisingumo ir moralės aiškinimų ir pamokymų esama pačiuose seniausiuose rašytiniuose šaltiniuose, tokiuose kaip Biblija ar Koranas. „Nuosavybė yra tik socialinė funkcija, kuri pateisinama tiek, kiek to reikalauja visuomenės gerovė“, - teigė šv. Tomas Akvinietis.
Daug dėmesio nuosavybės santykių aiškinimui ir sutvarkymui skyrė ir tebeskiria Katalikų bažnyčios hierarchai. Krikščioniškojo humanizmo persunkta ir pragmatišku ekonominiu racionalumu pasižymi prelato Mykolo Krupavičiaus nuosavybės teorija. Prelatas vadovavosi popiežiaus Leono XIII enciklikos „Rerum Novarum“ ir palaimintojo Jurgio Matulaičio nuosavybės nuostatomis ir istorine nuosavybės santykių analize. M.Krupavičius skyrė dvilypį valstybės vaidmenį: „Katalikiškoji sociologija eina vidurio keliu - kiek deda valstybei pareigos saugoti vienetų teises, tiek reikalauja iš jos, kad teisės būtų normuojamos visuomenės gerove...“ Tapačios nuosavybės teisinės nuostatos priimtos Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijoje 1950 metais. Ši konvencija Lietuvoje įsiteisėjo 1996-aisiais (kažin ar gautume Europos Sąjungos paramą, jeigu konvencijos nuostatos būtų kitokios).
Grįžimo nuo „mūsų” prie „mano” klystkeliai
Kopijuojant patyrusių šalių demokratijos ir rinkos ekonomikos valdymo modelius, Lietuvoje buvo pasirinktas liberalus didelės ekonominės laisvės ūkio subjektams ir minimalaus valstybės reguliavimo funkcijų modelis. Norėta tarsi peržengti ilgą sovietmečio laikotarpį, kai iš žmonių sąmonės buvo ištrinta patirtis turėti ir valdyti gamybos priemones, žemę ir kt. Neturėdami nuosavybės, negalėjome pažinti ir jos poveikio žmogui bei visuomenei klastingo dvilypumo.
Sparčiai vyko sudėtingi, prieštaringai ir skandalingai vertinami privatizavimo ir nuosavybės teisių atkūrimo savininkams procesai. Prisimindamas tą laiką, Nepriklausomybės Akto signataras filosofas Arvydas Juozaitis konstatavo: „Mes atvėrėme duris nuosavybės laisvei ir į ją įsiveržė savo valandos laukęs nusikalstamas pasaulis. Tada šešėlis ėmė diktuoti banditinio kapitalizmo sąlygas visai valstybei.“
Buvo naiviai pasitikima teorine prielaida, kad ekonomikos vystymo prioritetus, investicijų kryptis, kainas - viską sureguliuos laisvoji rinka. Tarsi rinka pati savaime turėtų mistinę visavertę galią neleisti įsivyrauti monopolijoms, užtikrintų sąžiningą konkurenciją, teisingą veiklos rezultatų visuomenėje pasidalijimą ir kt.
Ilgai žmonėse miegojęs ir staiga pažadintas privatinio egoizmo instinktas daugeliu atvejų asmens ar grupės asmenų interesus iškėlė aukščiau visuomenės interesų. Daug kam tikėjimą Dievą pakeitė tikėjimas nuosavybės šventumu ir pinigų visagalybe. Todėl Lietuvoje priimta daug emocinių, politizuotų, skubotai parengtų nuosavybės santykius reguliuojančių teisės aktų, neatitinkančių visuomenės interesų.
Neišmokę nuosavybės istorijos pamokų turime didelių materialinių praradimų, jau nebesuvaldome korupcijos ir monopolijų įsiviešpatavimo.
Lietuvos žmonės įvairiomis žiniasklaidos priemonėmis buvo įtikinti - valstybė labai blogas savininkas. Socialine prasme svarbių objektų nuosavybės perdavimas į privačias rankas labai skaudžiai atsiliepė Lietuvos gyventojams. Kasmet didėja komunalinių paslaugų tarifai, kyla degalų, maisto produktų ir kitų būtinų prekių kainos.
Sutinku, kad privačių įmonių savininkai aktyviau rūpinasi kuo didesniu pelnu ir investicijos grąža. Tačiau, esant menkiausiai galimybei, privatininkai didina gyventojams paslaugų tarifus ir prekių kainas, ne vienas moka darbuotojams tik minimalius atlyginimus. O valstybinės nuosavybės forma turi daug trūkumų dėl prielaidų atsirasti aplaidumui ir išlaidumui. Mano supratimu, ne abstrakti valstybė, o konkretūs valstybės tarnautojai gali būti gerais arba blogais jiems patikėto turto valdytojais, atsižvelgiant į jų kompetenciją ir moralines savybes.
Lietuvoje nepalikta nė vieno banko, kuriame valstybė turėtų kontrolinį akcijų paketą. Bankų valdymas ir turtas už juokingas sumas perėjo užsienio šalių kapitalo nuosavybėn. Tokiu politiniu sprendimu pati valstybė atsisakė įtakos galimybių šalies finansų sferai. Atseit tai padaryta tam, kad būtų vienodos konkurencinės sąlygos visiems šalies bankams. Lenkijoje, Vokietijoje ir kitose šalyse valstybės valdomų bankų yra ne vienas. Palikus valstybei per Lietuvos banką vykdyti tik kontrolinę bankų priežiūros ir ekonomikos analizės funkciją, centrinis bankas, kilus pavojų finansų sferoje, tegali kaišioti pagalius į šalies ekonomikos ratus, tačiau esminio poveikio galių neturi. Kaip sako kaimo žmonės: „Teoriškai - arklys, praktiškai - neveža.“
Atkuriant žemės nuosavybę visiems paveldėtojams natūra tariamasis teisingumas pagimdė labai daug netiesos. Staiga atskyrus turto ir žemės nuosavybę, neišvengiamai prarasta daug stambiai gamybai pritaikytų objektų, nemaža specialistų pasitraukė į kitas gamybos šakas. Atsirado tiek smulkių ūkių savininkų, kad racionalaus dydžio ūkių formavimasis truks dar labai ilgai. Politizuotai atmetus prekinio ūkio perspektyvą, keleriopai sumažėjo žemės ūkio produktų eksportas. Tai labai skaudžiai atsiliepė šalies biudžetui. Šiandien nemažai tradicinių maisto produktų įvežama iš Lenkijos ir kitų šalių.
Laikas įrodė, kad ne politiniai sprendimai, o objektyvūs ekonominiai rinkos dėsniai ir žmonių individualūs gebėjimai bei atsakomybės visuomenei moralinis lygmuo lemia nuosavybės formas, o kaimuose - ūkio dydį, žemės nuosavybės ir ūkininkavimo formos pasirinkimą.
Dvi priešybės viename
Kalbėdamas apie žmogaus ir nuosavybės santykius, noriu aiškiai atskirti dvi priešingas puses. Viena pusė - tai privatinis interesas kaip pozityvus rinkos ekonomikos variklis. Kita pusė - tai privatinis egoizmas, kai turto ir šlovės siekiama bet kokiomis priemonėmis, nepaisant nei teisės, nei moralės normų.
Geresnių gyvenimo sąlygų siekimas teisėtais ir moraliais būdais, prigimtinių asmens gabumų ir išskirtinių individo galimybių realizavimas - visuomenės pažangos varikliai. Todėl negatyviais godumo ar saviraiškos instinktus galime vadinti tik labai santykinai. Patyrusios valstybės skatina asmens interesą, aktyvumą ir iniciatyvumą, rasdamos ekonominių ir kitų priemonių individo savininko siekius ir veiklą nukreipti bei priartinti prie visuomenės intereso. Tačiau nelaisvėje užaugęs gyvūnas išleistas labai sunkiai adaptuojasi ir dažniausiai neišgyvena. Taigi laisvių galima suteikti tiek, kiek visuomenė pasirengusi laikytis demokratijos, ekonomikos ir moralės „eismo“ taisyklių. Pačių pažangiausių ekonominių santykių negalima primesti tam nepasiruošusiems žmonėms. Ar gali išvengti avarijų sovietinio moskvičiaus vairuotojas, be pasirengimo įsodintas į „Formulės“ bolidą?
Dėl visuomenės vertybinių nuostatų turinio amžiais vyksta arši ideologinė kova. Nuostatų pagrindimui pasitelkiamos mokslo institucijos, rengiamos mokslinės, religinės ir politinės konferencijos, dideli pinigai išleidžiami vienokios ar kitokios teorijos pagrindimui ir propagandai.
Įgyvendindamos socialines programas išdiskutuotais principais remiasi ne tik atskiros valstybės, bet ir Europos Komisija. Jais vadovaujamasi formuojant jaunimo sampratą ir ugdymo programas.
Tradicinės nuosavybės nuostatos būdavo perduodamos iš kartos į kartą kaip laiko patikrintos, neginčijamos ir privalomos tiesos. Dabar visuomenės nuostatas aktyviausiai formuoja žiniasklaidos priemonės. Deja, ir medijos turinys dažnokai išradingai ir tendencingai koreguojamas dėl politinių ar materialinių interesų.
Mūsų bėda, kad jokia institucija - nei valstybinė, nei visuomeninė, nei religinė - nesiėmė aktyviau formuoti atsikūrusios valstybės visuomenės vertybių. Regis, tokių nuostatų šiandien Lietuvoje visai neturime. Tarsi tiesa ir teisingumas laisvoje nuo cenzūros demokratinėje šalyje turi išsikristalizuoti savaime.
Lietuvos žmonės labai lengvai patikėjo žiniasklaidos įpiršta sena aksioma, kad pirmasis milijonas negali būti švarus. Valdininkai „supainioja viešuosius ir privačiuosius interesus“, o ne pavagia ar pasigrobia. Tarsi tai būtų koks ne itin smerktinas veiksmas. Turint pakankamai pinigų apsukriems advokatams, išsisukti nuo atsakomybės nėra sudėtinga. Galime prisiminti Lietuvos akcinio inovacinio banko bankrotą, „Sekundės“ banko istoriją, o pastaraisiais metais ir daugeliui žmonių ir įmonių dramatišką „Snoro“ bankroto istoriją.
Net ir Seimas pritarė nuostatai, kad nežinia kaip staiga pralobusių Lietuvos milijardierių praeitimi domėtis neteisėta.
Blogis bijo viešumo
Mano diagnozė nelinksma - regis, kartu su nepriklausomybe netruko išsivystyti sunkiai pagydoma žmonių priklausomybė nuo turto. Nesant situaciją atitinkančio racionalaus nuosavybės santykių reguliavimo, vyksta bekompromisiai kovos už būvį procesai, kur visuomenės interesui ir žmogiškumui vietos lieka mažai.
Šįmet kovą „Respublikos” organizuotoje diskusijoje teisininkas prof. Juozas Žilys pasiūlė: „Turime Lietuvoje pradėti atkurti tai, kas vadintina nuosavybės kultūra.“ Aktyvusis nuosavybės santykių elementas yra žmonės. Manau, labai reikalingos tikslinės mokslinės konferencijos, atviros viešos diskusijos apie nuosavybės moralės nuostatų galią. Studijų programose turėtų atsirasti vietos paskaitoms apie nuosavybės prigimtį, apie jos poveikio žmonėms ir visuomenei dvilypumą.
Atskirų žurnalistų garbei tenka pripažinti, kad jie išaiškina ir išviešina valdžios žmonių eibes, kurių neretai pasitaiko ir tarp Vyriausybės narių, teisėsaugoje, netgi tarp Seimo narių. Palyginti nemaža konkurencija tarp žiniasklaidos priemonių teikia vilties, kad tiesa apie neteisėtą nuosavybę bus viešinama. Neabejoju, kad, suformavus nepakantų visuomenės požiūrį į nuosavybei nusikaltusius asmenis, kur kas atsakingiau savo pareigas vykdytų valdžios ir teisėsaugos institucijos.
Verta pasinaudoti galimybėmis ir mokslo žmonių, nebijančių įrodyti valdžios klaidas ir sakyti karčią tiesą. Kaip pozityvų pavyzdį galiu paminėti Alytaus krašto mokslininkų pasisakymus šių metų vasarą vykusioje diskusijoje tema „Lietuva, kur tu eini?“
Paklaustas, kas yra laimė, Aristotelis atsakė vienu žodžiu - saikas. Juk dėl neteisingai sureguliuotų nuosavybės santykių visuomenėje anksčiau ar vėliau kyla socialinių neramumų ir netgi revoliucijų. Tada turtas pražūva arba nuvertėja. Todėl saikas ir pasidalijimas yra brandaus, toliaregio turto valdytojo požymis. Malonu, kad vis daugiau alytiškių verslo žmonių tai supranta ir tenkina prašančiųjų pagalbos prašymus, dalyvauja labdaros veikloje.
Siekdami pasikeitimų, neturime pamiršti: nuosavybės santykiuose įsivyravęs blogis galingas ir be kompromisų kovos už savo išlikimą. Tačiau blogis bijo viešumo, bijo žmonių tikėjimo Gėrio galia.
Dr. Kazimieras SVENTICKAS
