Kuo blogiau, tuo geriau. Tokiais žodžiai prasideda ir tokiais pat baigiasi mūsų pokalbis su Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatu režisieriumi, aktoriumi Kostu Smoriginu. Beje, kurio oficiali alga teatre siekia maždaug 1 tūkst. litų. Ir kuriam teko paaukoti sveikatą, nes, kaip ir kiekvienas, turėjo įsipareigojimų, kartais norėjo padėti draugams, su žmona pavakarieniauti restorane, galų gale nes nemokėjo ilsėtis ir mylėti savęs, rašo „Respublika“.
„Bet ką daryti jaunai šeimai, kaip jiems vaikus auginti?“ - pašiurpęs nuo to, kaip šiandien gyvename šalyje, kurią kadaise buvome apjuosę gyvu Baltijos keliu, už galvos griebiasi K. Smoriginas.
Ir iš tikrųjų - šiandien norisi tik griebtis už galvos ir verkti. Jei ne dėl pradangintų vertybių, tai dėl beprasmybės, kuri apima galvojant apie savo ateitį čia. Šalyje, kurią, nebijau prisipažinti, jau darosi sunku mylėti... Gal kitur būtų lengviau?
Bet Kostas stabdo: „Išvažiuoti reiškia „nusiplauti“ ir prarasti paskutinius likučius meilės ir patriotizmo. Ten bus geriau, šilčiau, ten sočiau pavalgysiu... Reikia sujudėti - čia kapokis ir eik su ta minia“.
Seimūnų cinizmas
Blogumas mobilizuoja, verčia ieškoti atsakymų į klausimus, kurie rūpi bet kuriam žmogui - nuo valkatos iki profesoriaus ar menininko, įsitikinęs K. Smoriginas.
„Respublikoje“ paskaitęs Justino Marcinkevičiaus, Sigito Gedos, Eimunto Nekrošiaus žodžius, aktorius sako supratęs, kad šie ilgisi to paties, ko ir jis. „Pažįstu vieną žmogų, už kurį galiu laiduoti, - tai Remigijus Vilkaitis, mano bendrakursis, kultūros ministras, labai padorus žmogus. Manau, dėl to jam bus labai sunku. 17 m. kartu praleidome vaidindami „Kvadratą“, 317 spektaklių... O visa kita „chebra“ taip atitrūko nuo mūsų. Nežinau, ar Valinskas sutikęs mane dar pasisveikintų. Tikiuosi“, - mintimis dalijasi K. Smoriginas.
Prieš išvažiuodamas į vieną kelionę, per minėjimą, skirtą Sausio 13-osios aukoms atminti, K. Smoriginas pamena lyg netyčia tarstelėjęs kitam geram bičiuliui Užupio respublikos prezidentui Romui Lileikiui:
„Kada mes taip eisim?“ Prikarksėjo... Po kelių dienų prie Seimo jau būriavosi protestuotojai. Gal tai ir buvo kieno nors provokacija, svarsto Kostas, bet juk akivaizdu, kad visuomenė vis dėlto sukunkuliavo.
„Pirmasis signalas buvo mokytojų streikas. Nors ir bandė gesinti, jis vis tiek įvyko. Tada sakiau, kad pavydžiu mokytojams drąsos. Artistųnedaug - gal kokie 500. Be to, artisto darbas kolektyvinis, o mąstymas - individualus. Jis tingus iš prigimties. Atlikdamas vaidmenį - talentingas, gyvenime dažnai turi kompleksų, bėdų, nelaimių, alkoholio problemą, kurią aš, neslėpsiu, irgi turėjau, - kalba K. Smoriginas. – Bet ateina momentas, kai riba būna peržengta. Net ir tai, kad seimūnai 15 proc. susimažino atlyginimus. Tai jau yra cinizmas“.
„Gėda, gėda, gėda“
„Žmonių apatija. Tai mane labiausiai gąsdina. Numoja ranka - aš nieko negaliu padaryti. O kas, jei ne tu? - klausia aktorius. - Pradėk. Bent jau pasakyk tiesą. Pirmiausia sau. Paskui savo draugui, kuris vagia iš biudžeto. Tada tam, kuris nemoka mokesčių. Tai jau bus žingsnelis. Bet jie numoja ranka. Todėl ta inteligentija ir yra tokia pavojinga. Nes jai lyg ir „ne fasonas“, neinteligentiška kovoti... O tie ponai - kiek jie gali vogti? Aišku, jeigu vagia giminėms, tuntais, tada galo niekada nebus. Bet kodėl nukenčia tik smulkios žuvytės, piranijos - ne?“
Kodėl įstatymas neturi būti lygus visiems? Akivaizdu, kad šis klausimas Kostą kankina jau ne vieną dieną. Dvi valandas, kurias praleidžiame kalbėdamiesi apie šiandienos skaudulius, Kosto monologas plūsta beveik be pauzių. Jis nesinervina. Nes gydytojai uždraudė. Prisipažįsta jau metęs rūkyti. Kartais geriau nedidelį atstumą įveikia pėsčiomis. Kad gryname ore pabūtų ir nesinervintų dėl prastų vairuotojų. Neseniai grįžo iš Izraelio. Ten jam buvo atliekami tyrimai. Kaip tik būdamas ten jis ir išgirdo, kad Lietuvoje prasidėjo demonstracija. Ir kaip tu žmogus tada nesinervinsi... Keikėsi vienas, keikėsi laiškuose draugams. Ir taip gailėjosi, kad yra toli - negali eiti kartu su minia.
„Turbūt apsaugojo pats Viešpats, tikrai būčiau ėjęs ir šaukęs: „Gėda, gėda, gėda“. Tegu mane fotografuoja pirmose eilėse, visiškai nebijau. Pagaliau man jau vėlu bijoti. Ir negražu, negarbinga. Šiek tiek jaudinuosi dabar, gal kiek padrikai kalbu, bet savotiškai nusiraminau, išleidau garą, - šypteli aktorius ir netikėtai prisipažįsta: - Man dabar užtektų kibirkšties, kad pakilčiau. Tikrai būčiau įsivėlęs, įsiutęs. Sunku pasakyti, kas būtų buvę...“
Išskridę paukščiai
Kostas pasakoja, kaip jam patikusi Baracko Obamos kalba. Nes skambėjusi patriotiškai. Jam patinka stebėti ir kaip amerikiečiai spaudžia ranką prie širdies, dainuodami himną. O mūsų patriotizmas seniai kažkur išgaravęs, net ir jo likučiai smarkiai atsiduoda pinigais.
„Patriotizmo abėcėlės reikia mokyti mokykloje. Bet tėvai vaikus išsiveža, esame migruojanti tauta, - dėsto K. Smoriginas ir prisimena, kaip viešėjo Airijoje, pas Nojų Milerį. - Nuvažiavau į mokyklą, ten buvo gal 300 lietuvių - nuo visai mažiukų iki vyresnių. Pusė jų gimę ten. Dainavau „Paukščius“ ir mane tai taip sujaudino - jie klausėsi nustėrę. Sėdėjau kažkur kamputyje su gitara ir galvojau, kaip jiems papasakoti apie tuos paukščius, ką jie supras? Jiems tiesiog įdomu žiūrėti į dėdę su gitara, o mamytės šnypščioja...“
Kostui keista, kad patriotizmui tokie abejingi tie, kurie sėdi valdžioje. „Visi tie žmogeliukai apsivelka „versačį“, pasidaro manikiūrą (pedikiūro turbūt ne - nematyti), po apačia – „Lelija“, o viršuje – „Versace“, tik su kvepalais nepataiko... Juk jie visi iš Stakliškių, Vievio, mažų miestelių kilę, - juokiasi aktorius. - Ir tada galvoji: ar tu prisimeni tą vaikystę, kai tau dar snarglys tekėjo, kai tu bėgiojai su kamuoliu ir norėjai amerikietiškos „kramtoškės“? Kaip gali neprisiminti? Juk turi būti pavyzdys kitiems. Va čia yra paranoja“.
Gražiausių dainų metas
Ar gali būti dar blogiau, nei yra dabar, svarstome susėdę. Turbūt gali - totalinė nelaimė, katastrofa, žemės drebėjimas, karas, intervencija... Bet turbūt tai nesukeltų tokios neapykantos, kokia tvyro dabar. Valstybė serga, prasidėjo vidinis kraujavimas. Kas mus galėtų išgydyti? „Visi tikisi, kad tai bus kas nors kitas. Tai būdinga žmonijai, - atsidūsta Kostas. - Dabar man liga neleidžia, jau išmokau į viską žiūrėti „pochuistiškai“. Bet tokios tuštumos dar nebuvo. Nuolatinis stresas. Apie rytojų net negalvoji, džiaugiesi, kad šiandieną išgyvenai, kad nepadarei nieko blogo, kad neišdavei draugo. Turi gyventi kaip koks medžiotojas - nuolatinė įtampa. Bet tada sušlubuoja sveikata ir tu galvoji: o kam viskas, ką aš darau? Neduok Dieve, kad taip sustotum“.
„Baikime tuo, kuo ir pradėjome: kuo blogiau - tuo geriau“, - pasiūlo Kostas ir truputį šypsodamasis pasakoja, kad gražiausios dainos gimsta ekstremaliomis sąlygomis - arba didžiausia nelaimė, arba didžiausia laimė.
„Palaidoju Žalakevičių, kuris 20 metų šalia buvo, ir per vieną naktį gimsta daina „Pabūk, pabūk dar senas drauge“. Gimsta sūnus ir gimsta „Pavasaris“, gimsta anūkė ir gimsta kita daina. Karo metu kokios gražios, kokios tikros dainos gimsta. Tarsi būna taip sunku, kad norisi save pamyluoti ir džiaugtis gyvenimu. Vien dėl to, kad tu gyveni, kad tavo vaikai, anūkai sveiki. Jau gerai. Susijaudini dėl sveikatos, kas nors labai blogai, bet paskui galvoji: bus tų seimų, bus tų personų. Kai ateis žmonės, kurie nenori vogti, o turi garbės kodeksą ir pagarbą Lietuvai. Tada ir prasidės kilimas į viršų“.
Kostas Smoriginas:
Apie Europos kultūros sostinę
Ačiū Dievui, aš šitame žaidime nedalyvauju, niekas ir nesiūlė, turbūt aišku kodėl. Vilnius - Europos kultūros sostinė - kažkaip keistai skamba. Aš žinau, kad Viena, Zalcburgas, Maskva, Sant Peterburgas – tai miestai kultūros sostinės. Vilnius irgi turi daug, bet metai ne tie. Ką reiškia tokiais sunkiais laikais leisti tiek milijonų? Atsiprašau, bet pasaulinė krizė visus paliečia. Atsisakykime dabar, palaukime geresnių metų, tada galėsime išleisti ir 500 milijonų!
Apie kultūros sostinės milijonus
Galima vadovėlių už tuos pinigus nupirkti, duoti liaudies ansambliams, aprūpinti senukus. O kaipgi našlaičiai? Kada kaip Gruzija galėsime pasakyti, kad pas mus nėra vaikų namų? Ar Guggenheimo muziejui užtektų 300 mln.? Muziejus irgi su politika susijęs? Tada ne... O jei rimtai, Lietuvos teatrai per metus 12-13 mln. gauna. Išdalykime teatrams, dar ir bibliotekoms užteks. Normalus filmas kainuoja tik 2-3 mln. Arba Nekrošiaus teatrą valstybiniu padarykime. Tada bent galėsime reikalauti, kad jį čia turėtume, o ne užsieniečiams atiduotume.
Apie moratoriumą
Reikėtų jį paskelbti ir visą valstybę peržiūrėti nuo pradžios iki galo - išversti ir pažiūrėti, ar nėra vidinio kraujavimo. Kaip storosios žarnos operacija. Jei nėra vidinio kraujavimo, vadinasi, rizika sumažėjo. Jeigu yra - prideginti. Ir vėl leisti kvėpuoti. Tai vienas iš galimų variantų. Kol ne vėlu. Prieš pasaulį mes jau apsijuokėme. Argi fejerverkai – tai kultūra? Kažkoks Hansas paleido milijonus į orą? Tai absurdas. Kultūra pirmiausia yra auklėjimas. Liaudies menas, tautosaka, literatūra. Tai, kas turi išliekamąją vertę. O ar būsime sostine, ar ne, vienodai.
Apie laukinį kapitalizmą
Tai nesiskaitymas su niekuo, lipimas per galvas. Dėl jo žmonės absoliučiai susvetimėja. Nebėra laiko niekam. Sako: verslo prigimtis - daryti pelną ir ji nepasikeis. Bet, mano manymu, verslas gali būti ir inteligentiškas, ir net romantiškas. Kiti pamokslauja: neprisiriškite prie daiktų. Ką reiškia neprisirišti? Aš turiu brangų telefoną, bet man įdomu, man patinka technologijos. Arba kaip galima neprisirišti prie knygų? Ir tai - praeina keleri metai ir aš jau vežu devynias dėžes į vaikų namus ar kurčnebyliukams. Pasilieku tik tai, kas man labai brangu - su įrašais, dedikacijomis, ko gal prireiks mano anūkams.
Apie garbės kodeksą
Aš niekaip nesuprantu - jeigu žmogus kaltas, tai jis ir yra kaltas. Ir turi atsakyti už tai. Jų snukiai degutu ištepti ir aplipę plunksnomis, o jie mano, kad tų pūkų nematyti. Susiraizgo grandinėle ir nebegali rankučių kilnoti. Čia toks lietuviškas šokis „Grandinėlė“. Esu matęs, kaip dvi valandas vienas ant kito rėkė, atrodė, jau viskas. Bet paskui netyčia išgirstu, kaip kalbasi apie „otkatus“, „zakatus“, „perekatus“... Sakytų: taip, padariau klaidą, atsiprašau visų ir atsistatydinu. Toks mano garbės kodeksas. Bet nė vienas taip nepadarė. Per tiek metų. O į bažnyčią daugelis jų eina. Bet poterius moka gal tik trečdalis...
Algė Ramanauskaitė
