Kauno valstybinio muzikinio teatro solistė Kristina Siurbytė, už pagrindinius markizės Pompadur ir grafienės Cedlau vaidmenis operetėse „Madam Pompadur“ (kompozitorius L.Fall) ir „Vienos kraujas“ (kompozitorius J.Strauss) pelniusi Kauno teatralų apdovanojimo „Fortūna“ prizą prisipažįsta, jog šis sezonas jai buvo pats geriausias. „Nekeisčiau ir neišmesčiau nė vienos šių metų dienos, o jei turėčiau burtų lazdelę, mojuočiau ir mojuočiau ja, kad tik šis sezonas vėl pasikartotų....
Sėkmingu sezonu džiaugiatės dėl „Fortūnos“ apdovanojimo?
Tikrai ne, nors koketuočiau, sakydama, kad apdovanojimai nieko nereiškia. Reiškia, ir labai daug, ypač, kai triūsas įvertintas ne tik pelnytai, bet ir laiku. Tiesą pasakius, ne mažesnis apdovanojimas man buvo ir šio sezono vaidmenys, kuriuos kūriaus su neapsakoma meile bei įdomumu. Tą sakau neveidmainiaudama, nes yra ir nemielų vaidmenų, kuriuos tiesiog reikia vaidinti. Tuomet, stengiuosi pamilti personažą ir suvaidini kuo profesionaliau. Tačiau šį kartą sutapo vidinis malonumas kuriant ir tai, kad mane įvertino, nors gyvenime dažniausiai apdovanoja ne tada, kai nusipelnai.... Puikiai pamenu, kaip nejauku buvo prieš kelis metus atsiimant „Fortūnos“ diplomą – anuomet nesijaučiau jo verta.
Kuris iš šio sezono vaidmenų pats mieliausias – madam Pompadur, grafienė Cedlau ar Amneris?
Ko gero madam Pompadur. Tokią istorinę asmenybę kūriau pirmą kartą, todėl visais įmanomais būdais stengiausi kuo daugiau apie ją sužinoti net suprasdama, kad operetės siužetas su tikrais istoriniais faktais gerokai prasilenkia. Kurdama vaidmenį pirmą kartą dirbau su režisiere (Anželika Cholina – red.) moterimi - jos požiūris į daugelį dalykų gerokai kitoks nei vyrų, kurie tikrai ne taip būtų interpretavę šią istorinę asmenybę ir vargu ar tiek būtų išaukštinę moteriškumą. Grafienė Cedlau taip pat labai miela, o Amneris tiesiog įsimylėjau iš pirmo žvilgsnio - tai moteris su pilna palete jausmų, emocijų ir proto. Toje įvairiaplanėje ir spalvingoje asmenybėje susipynė viskas – moteriškumas, meilė, išdavystė, kilniadvasiškumas ...Amneris nėra tik teigiamas ar neigiamas personažas. Joje, kaip ir kiekviename iš mūsų, pilna ir gėrio ir blogio, kurie, priklausomai nuo situacijos, ima viršų.
Ar galima brėžti lygybės ženklą tarp atlikėjo (turiu mintyje tarp jūsų) ir personažo?
To tikrai nedaryčiau, todėl, kad personažas – viena, o aš – visai kas kita. Manau, kad meilė, išdavystė, pasiaukojimas egzistuoja visais laikais – tai bendražmogiški dalykai, kurie nesvetimi ir mūsų dienų žmonėms.
Suprantu, kad kalbate apie savo sukurtą Amneris Eltono Johno „Aidoje“. Ar jums taip pat artimas ir jos stilingumas bei puošeiviškumas?
Šitie momentai, be jokios abejonės, labai svarbūs kiekvienai moteriai, tačiau aš mėginu suvokti - kodėl. Kalbant apie mano Atneris...ką jai veikti rūmuose, kur ji 9 metus užsidariusi laukia sužadėtinio....– stengtis būti gražia, tobulinti savo kūną, sekti madas, puoštis. Tik vardan ko? Ogi - vardan nieko. Iš nuobodulio ir begalinio laukimo....
O jums ar svarbi mada, grožio puoselėjimas ir kodėl?
Be abejo, kad labai svarbu. Manau, tik negerbianti savęs gali nesirūpinti išore, nepuoselėti savo grožio. Ypač būdama artiste. Nesakau, kad šitie dalykai turi peraugti į liguistumą, tačiau moteris privalo žinoti, kas jai tinka, mokėti paslėpti savo trūkumus, o privalumus paryškinti. Nežinau, ar gerai jausčiausi išėjusi nusipirkti pieno nesutvarkytais plaukais, neparyškintomis akimis. Jei taip atsitinka, būtinai ką nors susitinku ir, kaip taisyklė, išgirstu klausimą, ar man viskas gerai ir ar neapsirgau. Man tai nepatinka, todėl tik per atostogas leidžiu pailsėti veidui ir kūnui nuo tos mados.
Aklai sekate madą ir turite savo stilistą?
Niekada aklai neseku mada ir nesirenku itin madingų, bet man netinkančių drabužių. Domiuosi mados tendencijomis ir madą visuomet stengiuosi prisitaikyti sau. Neturiu ir savo stilisto. Tiesiog domintis galima daug ko išmokti, be to yra dar ir stiliaus pojūtis.... Nuo vaikystės mėgau puoštis. Pamenu, vos dvejų jau turėjau rausvas pirštinaites, raudoną skėtuką, batelius. Iki 4 klasės nenešiojau kelnių vien todėl, kad nesu berniukas. Kai mama jas norėdavo apmauti vykstant į gamtą, ašaros upeliais liedavosi...Dabar gi parduotuvėje greitai pamatau įdomius daiktus, todėl ne tik draugėms, kolegėms, bet ir kolegoms padedu išsirinkti rūbą.....
Teatre grimuotis tenka kiekvieną dieną, o tai, ne paslaptis, kenkia odai. Kaip ją prižiūrite ir kokią kosmetiką naudojate?
Ačiū dievui, teatre puikios veido ir plaukų priežiūros priemonės, grimas taip pat pats naujausias. Jei kažkas netinka, naudoju savo kosmetiką, kuriai tikrai negailiu pinigų. Nesu prisirišusi prie vieno gamintojo - mėgstu rinktis „fabrikinius“ kremus, nors kartais užsidedu ir arbatos maišelius ant akių, agurką ant veido. Kita vertus, pati didžiausia grožio paslaptis – gera nuotaika ir pozityvus požiūris į gyvenimą. Jei savęs nemylėsi, nuolat bambėsi ir būsi viskuo nepatenkintas, tai ir atrodysi kaip pernykštis obuolėlis. Pozityvas, šviesa ir gėris – pagrindiniai grožio šaltiniai. Man atrodo, kad kiekvienas atsakingas už tai, koks jis yra. Nė vienam kelias nėra rožėmis klotas, tik vienas teršia savo aplinką blogom emocijom, o kitas stengiasi ją išsivalyti.
Esate puikios figūros. Ar mityba jums turi didelę reikšmę?
Be jokios abejonės. Mano organizmas netoleruoja pieniškų produktų – jų užvalgiusi pradedu kimti. Labiau mėgstu vegetariškus patiekalus, nors, jei kas pagamina, neatsisakau ir mėsytės, kurią valgau ne su bulvėmis, o su daržovėmis. Nepiktnaudžiauju saldumynais, tačiau jei taip nutinka, atidžiau pasižiūriu, ką deduosi į burną ir viskas labai greitai stoja į savas vėžias. Beje, į parduotuvę einu tik pavalgiusi, nes priešingu atveju prisiperku ko nereikia. Ir dar....geriausias poilsis – miegas ir pasivaikščiojimas. Galiu visą dieną nelipti iš lovos arba be tikslo sukti ratus gatvėmis, parke. Tuomet gerai „išsivalo“ galva, pailsi kūnas....
Asta Mikelevičiūtė
