Replika V. Landsbergiui: perversmininkų ir bailių verčiau paieškokite savo aplinkoje.
Sausio 13 –osios minėjime V.Landsbergis, neminėdamas pavardžių kalbėjo apie „politinę asmenybę“- „ponią“, ,agitavusią „sukilti prieš budintį ir kovojantį Parlamentą“ , „pasiskirti vykdomosios valdžios galva“, „bendrauti su agresoriumi“ bei parlamentarus, išsilaksčiusius po kaimus ar lindusius „Draugystės“ viešbutyje po lova“.
Yra politikų, kuriems vietos istorijoje vis per maža, todėl jiems nuolat reikia kurti naujus prasimanymus apie kitus, kurie atgaline tvarka turi būtinai tapti arba „bailiais“, arba „perversmininkais“, „išdavikais“, arba tiesiog nereikšmingais. Nes jei nepavyktų jų – tų kitų – išstumti iš tos vietos, kur jie istorijos raidoje buvo ir, ko gero, pasiliks, tai kaipgi jam „pirmajam valstybės vadovui“ (juo tapusiam irgi atgaline tvarka, o dabar dar trokštančiam ta pačia tvarka tapti dar ir prezidentu ) ten išsitekti? Juk jei Lietuva turi Landsbergį, tai kam dar jai reikia kitų asmenybių? Juk jis – „valstybės vadovas“ – išvadavo Lietuvą! (Tai, beje, visai kitokia išvadavimo istorija nei toji, apie kurį būsimasis pretendentas į valstybės vadovus rašė savo pareiškime stojant į komjaunimą. To pareiškimo faksimilė buvo atspausdinta „Politikos“ žurnale: “Kai Tarybinė Armija išvadavo Lietuvą, mane ir motiną...“ Taigi, nepelnytai kažkada atiduotą išvadavimo misiją būtina atsiimti, juk laikai kiti, chameleono spalvos keičiasi.
Žmonės dažnai klausia, kodėl V. Landsbergis daugybę metų mane taip įnirtingai puola? Visuomet apgailestaudama atsakau, kad į šį klausimą nėra trumpo atsakymo, tačiau keletą akivaizdžių priežasčių, manau, neapsirikdama galiu išdėstyti:
Pirmiausia, tai tas istorinio vaidmens godumas. Kad ir kaip pūsies, žmogau, tvirtindamas uolą nustūmęs vienas, bet ir naivuoliams aišku, kad taip nebuvo. Nepriklausomybę Lietuva gavo ne Landsbergio dėka, o visos tautos pastangomis ir pasiaukojimu. Taip pat ir didžiulėmis Pirmosios Vyriausybės (jeigu Jūsų liguistoje vaizduotėje jai dar yra vietos) pastangomis (Žr. jos narių atsiminimus knygoje „Pirmoji Vyriausybė“, Vilnius, „Pradai“, 2000).
Viena po kitos išeina ir kitos knygos, įrodančios Nepriklausomybės įtvirtinimui pasiaukojamai dirbusių ir kitų, taip pat pasaulyje vadintų Lietuvos lyderiais, vaidmenį. O juk knygos ne žmogus, jų nesusprogdinsi kaip Bražuolės tilto ar Juro Abramavičiaus. Jos vis tiek prabils, pone!
Puolėjas – intrigų meistras puikiai supranta, kiek daug pasibaisėtinos tiesos apie jo tikrąjį veidą ir vaidmenį aš žinau, nes buvau šalia ir patyriau tą jo tulžingą dvasią iki kartėlio. Tuo ir esu nepatogi, ypač būdama ne kur nors šešėlyje, o matoma ir kalbanti. Nepasidaviau intrigoms, neišdaviau savo laiku Vyriausybės vicepremjero Brazausko ir kitų kolegų, užtat dabar patiriu jo kerštą pati. Pasigirsta naujos užuominos apie, neva, mano „išdavystes“ ir trokštus įvykdyti „perversmus“. O kiek tokių pasakų prisiklausiau 1990 metais apie kitus, anksčiau už mane užsipultus ir bandytus nuversti ar apšmeižti, tik, va, trukdžiau. Kiek jo pastangų tai daryti mano pačios rankomis kažkada man teko atlaikyti!
Norėčiau tikėtis, kad pagaliau atsiras Lietuvoje istorikų ar nuo politikų ir nuo pelningų užsakymų laisvų žurnalistų, kurie objektyviai išnagrinės visą faktų visumą: nuo kažkieno tarytum nekalto užsilikimo Sąjūdžio pirmininku, kai rotacinis periodas jau buvo pasibaigęs, iki pat šių dienų. Norėčiau todėl, kad į šį laikotarpį sutilpo daug tikrų, Lietuvos naujųjų laikų istoriją temdančių dalykų, apie kuriuos nesinori nė kalbėti. Bet pasirodo, kad kalbėti reikia, nes tylėjimas sudaro sąlygas tarpti melui ir iš neapykantos inkščiančiam klastūnui.
Taigi: jei jau Landsbergis prabilo apie perversmininkus ir bailius, tai atrodo, kad apie tokius kaip jis daugiausiai ir telkiasi panašūs tipai ir personažai. Prisiminkime, kuris iš mūsų pasiruošė tunelį ir lėktuvą sprukti iš Lietuvos? Ne į „ Draugystės“ viešbutį ar netolimą kaimą, iš kur per valandą gali sugrįžti, o į saugų užsienį. Tad manau, kad tik bailiai meluoja taip gėdingai ir niekšiškai kaltindami kitus, kad patys išvengtų nešlovės viskam paaiškėjus.
Argi pirmosios, ekonominę blokadą atlaikiusios bei Lietuvos Nepriklausomybės siekį ir teisėtumą Vakarų pasauliui pristačiusios, pirmąsias diplomatines pergales laimėjusios Vyriausybės puolimas ir spaudimas jai atsistatydinti grėsmės visai Lietuvai akivaizdoje yra „drąsus“ Jūsų žingsnis, o ne bailumas? Argi paaukojimas kitų – Vyriausybės – galvų, kad išliktute vienintele „valstybės galva“ ir rengimasis bėgti kilus sąmyšiui užuot išsaugojus valdžios stabilumą – yra garbingas ėjimas? Ar ne šiam tikslui – pasitraukti į Vakarus – buvo ruošiamasi ilgokai užtrunkant Jungtinėse Valstijose 1990 m. gruodyje, o avantiūrų talkininkui Čepaičiui tuo pat metu jau raginant deputatus, pasak jo, „bailų pirmininką“, t. y. Vytautą Landsbergį, nušalinti nuo pareigų? Tik nebuvo kam šitai atlikti. Jei toji „paslauga“ būtų buvusi atlikta, būtų sudarytos tarsi objektyvios prielaidos Jums pasitraukti dar agresijai neprasidėjus ir neva komunistams (taip buvo vadinami A. Brazausko bendrapartiečiai) Jus „nuvertus“. Kokie jie nesusipratėliai, tie buvę deputatai (signatarai)! Ar prielaida tam pasitraukimui nebuvo gruodyje paskubomis Jūsų vardu perimta sąskaita su taip sunkai Vyriausybės sukauptu šešetu milijonų litų, skirtų litams spausdinti? Ar nesiruošėt su jais ilgus metus „vaduoti“ Lietuvą iš anapus „balos“? Tokio pobūdžio klausimų, negarbingasis pone, turėčiau kelias dešimtis. Ir ne tik aš.
Yra Lietuvoje dar ir garbingų žmonių, ir ne bailių. Galbūt kai kurie bailiai šiuo Jūsų naujo „pūtimosi“ laikotarpiu sukasi apie Jus ir liaupsina. Šitai Jūsų ambicijas glosto ir ugdo. Bet melas ir iš jo sulipdyta „didvyrio“ molinėmis kojomis figūra nėra ilgaamžiai kaip ir nevykusi šios Seimo kadencijos valdžia, ieškanti atpirkimo ožių savo reitingams išgelbėti. Tik aš, skirtingai nei Jūs, pone Landsbergi, nekeičiu nei savo pažiūrų, nei elgsenos, kai laikai pasikeičia. Nes nebijau Jūsų, kaip ir anų agresorių nebijojau sausio 13-osios naktį (nors R. Ozolas telefonu ragino nevykti – esą nesaugu), važiuodama per miestą, kurio gatvėmis žlegėjo tankai, kad padėčiau savo buvusiems kolegoms – Vyriausybės nariams ir, žinoma, kad būčiau kartu su visais signatarais. Jūsų nelaimei, man pavyko apčiuopti keletą sunarpliotų siūlo galų premjero A. Šimėno dingimo istorijoje. Toji istorija ir daugelis kitų Lietuvai gėdą darančių faktų rimtą istorijos tyrinėtoją būtinai atves į tikrųjų sąmokslininkų irštvą. O kol kas ir toliau skubėkite ieškoti svetimų „išdavysčių“ savosioms niekšybėms pridengti!
Be pagarbos ponui Landsbergiui,
Kazimiera Prunskienė
Pirmosios Nepriklausomos Lietuvos Vyriausybės Ministrė pirmininkė 2011 m. sausio 15 d.
