Nepriklausomybės Akto signatarė prof. dr. Kazimira Prunskienė sako pastaraisiais metais, ypač šiemet, dažnai sulaukianti klausimo, kokie motyvai skatina bendradarbiauti su Rusijos valdančiąja partija „Jedinaja Rosija“.
Po pastarųjų Dūmos rinkimų sustiprėjusi rinkimus pralaimėjusių partijų ir jų rėmėjų kritika dėl rinkimų skaidrumo daugumą balsų gavusiai partijai „Jedinaja Rosija“ įgavo gan stiprų atgarsį ir Lietuvoje. Natūralu, kad rinkimų skaidrumas yra be galo svarbi demokratijos dalis. Man, kaip ir daugeliui šiuolaikinio pasaulio žmonių, nepriimtinas bet koks spekuliavimas laisvo pasirinkimo galimybe ir jo pažeidimas valdžios galios ar papirkinėjimo būdu. Tai geriausiai suvokia tie (o jų esama ir Lietuvoje), kurie nuo tokių metodų yra nukentėję.
Grįžtu prie man adresuojamo klausimo. Kokie mano motyvai bendradarbiauti su Rusijos valdančiąja partija „Jedinaja Rosija“, seniai (ne tik po rinkimų) nepatinkančia Lietuvos valdančiosioms partijoms?
Atsakau: Pirmiausia ryšiai su šia partija nėra vieninteliai mano ryšiai su Rusijos visuomene. Palaikau ir vertinu dalykinius ryšius su Rusijos kolegomis – pažangiais mokslininkais: prof. Gavrilu Popovu ir jo vadovaujama Tarptautine vadybos akademija bei Rusijos ekonomistų sąjunga, prof. Ruslanu Grinbergu, Ateities Rusijos moterų klubu, ekonominiais leidiniais ir kt. Šie ryšiai ilgalaikiai ir grindžiami profesiniais motyvais.
Atšąlant tarpvalstybiniams santykiams su Rusija, kas dabar būdinga valdant konservatoriams, svarbu palaikyti ryšius ne tik su mokslinėmis, nevyriausybinėmis, bet ir su politinėmis institucijomis: Dūma, jos svarbiausiomis frakcijomis bei partijomis, ministerijų vadovais, Prekybos ir pramonės rūmais ir kt. Taip pat svarbus bendradarbiavimas ir su Rusijos Federacijos regionais: Kaliningrado sritimi, Sankt Peterburgu, Tatarstanu, Baškirija, Čiuvašija. Mano dalykiniai ryšiai ir galimybės šiose srityse yra gan plačios ir, drįstu teigti, – naudingos Lietuvai. Juos, beje, ir panaudoju talkindama Lietuvos verslo sektoriams.
Partijoje „Jedinaja Rosija“ dalyvauja daugiausia man žinomų, per 1990 m. ekonominę blokadą ir 1991 m. sausio įvykius Lietuvą viešai demonstracijomis rėmusių politikų – Andrejaus Sacharovo, Anatolijaus Sobčako, Galinos Starovoitovos bendražygiai. Kartu su jais mes kovojom prieš sovietinę sistemą jau nuo 1989 m. Šie Rusijos demokratijos lyderiai atlaikė 1991 m rugpjūčio pučą (vadovaujami Boriso Jelcino – Maskvoje ir su A. Sobčaku priešakyje – tuometiniame Leningrade), o tai garantavo ir Lietuvos nepriklausomybės ateitį.
Šiuo metu Rusijoje reali politinė alternatyva partijai „Jedinaja Rosija“ yra tik antrą ir trečią vietas rinkimuose gavusios Komunistų partija ir Vladimiro Žirinovskio vadovaujama Liberaldemokratų partija. Šios dvi partijos mažiausiai palankios Lietuvos stiprėjimui ir stabilumui. Kritikuojant „Jedinaja Rosija“ stiprinamos kitos dvi partijos.
Esu giliai įsitikinusi, kad bendravimas su „Jedinaja Rosija“ atstovais Dūmoje, viešas ir partneriškas dialogas yra palankus moksliniams, ekonominiams ir kultūriniams Lietuvos ir Rusijos ryšiams, ypač dabartiniame ir ateities pasaulinių ekonominių procesų kaitos kontekste.
Tokios tad mano įžvalgos ir motyvai, rūpinantis ne savanaudiškai – kaip patikti oponentų veikiamai daugumai ar laimėti rinkimus, o kaip padėti Lietuvai saugiai ir geriau gyventi. Ignoruoti ir neigti bendradarbiavimo su Rusija svarbą gali tik Lietuvai gero nelinkintys, netoliaregiški ir neatsakingi populistai. Apmaudu, kai tokie politikai valdo Lietuvą, užduodami toną žiniasklaidai ir mulkindami žmones.
Visada esu su Lietuva ir už Lietuvą.
