Pastaruoju metu daug kalbama apie didėjančias demografines problemas, augantį, bet vis dar nepakankamą valstybės biudžetą, didelį nedarbą ir kt. Be abejo, sveikintina, jog apie tai nuolat diskutuojama ir ieškoma sprendimų, tačiau dažniausiai tai baigiasi ne taip, kaip tikėtasi. Jau vien todėl, jog visos šios problemos sprendžiamos atskirai, o dažnai – ir ne pačiu racionaliausiu būdu. Tuo tarpu esamą netenkinančią situaciją keisdami kompleksiškai, t.y. spręsdami keletą problemų vienu metu sunaudotume mažiau laiko, rezultatai būtų greičiau apčiuopiami, efektyvesni bei juntami kur kas ilgesnį laiką.
Laisvųjų ekonominių zonų (LEZ) plėtrą Lietuvoje galima vertinti pakankamai teigiamai, tačiau ar viskas daroma teisingai? Pirmiausia turėtų būti galvojama apie tai, ko norime pasiekti iš tokių projektų, kuriuose reikalingiausios naujos darbo vietos ir kt. Nuolat kalbama, jog Lietuva siekia tapti vidurio bei rytų Europos aukštųjų technologijų lydere, todėl didžiuosiuose miestuose būtent jos ir turėtų būti plėtojamos. Ko gero, didmiesčiuose nedarbo problema vis dėlto yra mažiausia ir iš jų emigruoja mažiausia dalis gyventojų. LEZ steigimas Klaipėdoje yra sveikintinas, kadangi tai itin patraukli vieta investicijoms strategine prasme, pirmiausia dėl greta įsikūrusio uosto. Tačiau tokių zonų kūrimas Kaune ar Klaipėdoje sukelia problemų: didinami transporto srautai, taip pat didėjanti tarša, kuri miestuose ir taip nėra maža. Todėl plečiant pramonę reikėtų kuo tiksliau surasti pačias tinkamiausias vietas tokiems projektams.
Mažesni miestai ar miesteliai iki šiol nesulaukia jokių stambių investicijų ar naujų darbo vietų. Kokią išeitį, išskyrus emigraciją, gali matyti, pavyzdžiui, Naujosios Akmenės ar kito panašaus likimo rajono bendruomenė? Šios vietovės gyventojai priversti emigruoti svetur arba į kitą Lietuvos miestą. Steigiant naujas LEZ ypatingai reikėtų apsvarstyti jų diegimą tuose regionuose, kuriuose vyrauja didžiausias nedarbas, kur geriausiai išplėtota infrastruktūra. Be reikalo pamiršti pasienio regionai, kur pakankamai gera geografinė padėtis, tarptautiniai keliai, geležinkeliai. Kuriamoms naujoms įmonėms reikalingos aptarnavimo paslaugos. Tai dar labiau padidina darbo vietų poreikį.
Šiuo metu Lietuvos regionuose gyventojų amžiaus vidurkis nuolat kyla – studijas baigusiam jaunimui perspektyvų įsidarbinti rajonuose beveik nėra. Kuriantis naujoms įmonėms reikalingi ne tik darbininkai, bet ir reklamos gamintojai, buhalteriai, teisininkai, informacinių technologijų specialistai, projektuotojai, taip pat pramonės specialistai ir kt., tad tik spręsdami problemas visapusiškai, galime pasiekti, jog jaunieji specialistai, baigę studijas, grįžtų į savo gimtuosius miestus ir miestelius.
Puikus pavyzdys šiuo atveju galėtų būti viena turtingiausių Europos Sąjungos valstybių Nyderlandų Karalystė, kurioje aiškiai matoma regionų politika. Pagrindinė pramonė koncentruojama būtent rajonuose. Tai lemia ir augančią rajono gyventojų perkamąją galią ir tvarų ekonomikos augimą, mažą nedarbo lygį, emigraciją.
Regionų politika įgyvendinama ir Europos Sąjungos politikoje, todėl galbūt pats laikas apie tai pradėti galvoti ir Lietuvoje. Tai, jog nedideliame Lietuvos miestelyje negali išsilaikyti net vienintelė kompiuterių, batų parduotuvė ar knygynas, parodo perdėtą mūsų verslo koncentraciją keliuose didžiuosiuose miestuose, dar labiau didinančią atskirtį tarp žmonių. Žinoma, galime pastebėti ir pozityvių pokyčių šioje srityje. Jau kitąmet planuojama įsteigti LEZ Kėdainiuose, kurie seniai rodo pavyzdį kitiems rajonams. Pramonė ir verslas gali puikiai klestėti ne tik sostinėje ar Kaune, tačiau tam reikia sukurti tinkamas sąlygas. Kalbant apie tinkamas sąlygas tikrai nereikėtų apsiriboti LEZ. Gali būti kuriama palankesnė infrastruktūra ar kitos lengvatos smulkiam paslaugų verslui, kas paskatintų vykdyti veiklą būtent regionuose. Nuoširdžiai viliuosi, jog bus ieškoma vis daugiau sprendimų, skatinančių verslo atsiradimą ne tik didžiuosiuose miestuose.
