Senovėje žmonės, pranašaudavę ateitį, vadinti pranašais. Bet kuo labiau per istorijos, literatūros pamokas susipažįsti su istorinėmis Lietuvos asmenybėmis, kuo atidžiau įsigilini į jų biografijas, skelbtas mintis, darbus, tuo labiau supranti, kad jie, tie naujieji pranašai, matė toliau, žvelgė plačiau. Tokia asmenybė buvo ir geografas Kazimieras Pakštas, vadintas „nepripažintu pranašu“, „tarpukario Lietuvos Don Kichotu“.
Skaitydamas straipsnius apie K. Pakšto asmenybę, jo idėjas, nustembi, nejučiomis imi tyrinėti šaltinį, ieškoti autorystės, leidimo metų. Žiūri ir netiki, jos parašytos XX a., bet aktualios iki šiol, o šiurpiosios pranašystės išsipildžiusios su kaupu. Supranti, kad K. Pakštas buvo įžvalgus geopolitikas.
Nors dabartinėje Lietuvoje deklaruojamas patriotizmo ugdymas, realių veiksmų ar strategijos, kaip tai daryti, nematau. Triumfuoja pragmatizmas: Lietuvoje ir pasaulyje niekas nieko nedaro šiaip sau, rodos, greitai ir draugai taps nematerialiu turtu tiesiogine prasme. Geriau būti vienam, o ne draugu iš reikalo. Todėl labai smagu išgirsti raginimą: „Neklausk, ką tau gali duoti Lietuva, klausk ką tu gali duoti Lietuvai“. Vadinasi, dar neužgeso patriotizmo aukuras. Gal bus susirūpinta ne tik bedarbių pašalpomis ar „ūkininkais“, kad jie neūkininkautų (klausau ir nesuprantu kaip koks marsietis – pinigai mokami už tai, kad nieko nedarytum, nenorom ir paironizuoji, neįstosiu kitąmet – eisiu „ūkininkauti“ ).
Kokia bus Lietuva, ar joje bus miela gyventi, jeigu daug lietuvių išsivažinės, „atsiskies“. Netikiu, kad Lietuva greitai pasiektų Šveicarijos, Liuksemburgo lygį, – tiesa, jos nepergyveno dviejų okupacijų. Aukštesnis lygis ne „užkimštu“ tautos pilvu matuojamas – dvasinės kultūros matmuo yra jautriausias, todėl vis sugrįžtantis iš kelionių mūsų kraštietis Paulius Normantas su pasiūlymais įkurti Rytų fotografijos muziejų, po knygos „Baltas“ pristatymo, beje, ir Papilėje, ne tik Vilniuje, nusivylęs prasitaria: „Palieku zombėjančią Lietuvą“.
Taigi skaniau užkandus, neužgims patriotiškumas, ypač užpiltas alumi masinės kultūros šventėse? Iš senovės Romos laikų ateina posakis „Skaldyk ir valdyk“, tik mažos Lietuvos priešai, beje, kalbantys lietuviškai, jį perfrazavo: „Girdyk ir valdyk“. Kuo mažiau išlavinto kritiškumo, mąstymo, tuo lengviau įvairių struktūrinių fondų ar valstybės biudžeto pinigų susižerti į savo kišenę. Jeigu dorovė sumenkusi, ko nenorėti lengvai ir kitų sąskaita pasiturimai gyventi.
Naivu tikėti, kad prieš rinkimus brukami sumuštiniai su jautiena išsilaikys ant tavo pusryčių stalo. Orūs žmonės net neitų į tokius priešrinkiminius šou. Taigi jie „pašeria“ ir meta kabliuką kaip žvejai sėkmingai „tausojamame žvejybos plote“, kas ketveri metai „traukia derlių“ – vietas valdžioje. Jie nesuinteresuoti kultūrinio gyvenimo ugdymu, nes tada žmonių sąmonė imtų švisti, jie subtiliai laiko liaudies sąmonę „užpiltą“.
Kyla klausimas, kaip tai daryti, kaip auginti kultūros žmones, kuriems jų tautos istorija būtų natūralus gyvenimo pamatas. Per istorijos pamokos „iškalti“ faktai be apmąstymų greitai pasimirš, jeigu bus nupirkta bilietų į kultūrinį renginį, tai bus tik smagi proga ištrūkti iš pamokų, ir vėl mažai kas liks galvose. Programinė literatūra tampa kančia, iš kurios sukamasi visais būdais, diskusija yra nuobodus užsiėmimas iš neturėjimo ką veikti, o tavo argumentai įvardijami tiesiog kaip „perkaitimas“ prie knygų. Oligarchai auginasi naują vartotojiškos visuomenės kartą, tik kultūra ir patriotiškumas yra priešnuodis jų ketinimams.
Reikia sugebėti kultūrą pristatyti įdomiai, kūrybingai, šiuolaikiškai, bet ne nusaldintu popstiliumi. Kultūra yra strategija ir esmė. Parašiau be epiteto, nes masinė kultūra yra antikultūra. Tiesiog yra arba nėra kultūros. Kaip tik iš K. Pakšto filosofas Stasys Šalkauskis perėmė idėją apie kultūros kaip politinio įrankio reikšmę. 1939 metais S. Šalkauskis įspėjo, kad jei „kultūrinis ginklas“ nebus sukurtas, „blogiausios rūšies tautinė katastrofa bus mums visai neišvengiama“.
Masinė kultūra, sutirštintas erotiškumas ir kitos reklaminės pagundos praskiedžia, ištaško paprastumą, ramumą, atskirumą, todėl nebelieka poreikio skaityti, mąstyti, atsiskirti, išdrįsti šnekėti ne kaip visi. Mano draugai panašūs į mane, kad ir kokiu keistuoliu atrodyčiau minios akyse. „Minia yra silpnybių rinkinys ir esti palinkusi šaltai žiūrėti į kilnų kuriamąjį darbą, ji vykdo blogą ardomąjį“, – yra sakęs A. Mickevičius. Silpnavaliams prisitaikėliams daug lengviau sakyti „mes“, žaisti žodžiu „dauguma“, nes jie vengia savo nuomonės, sprendimų, atsakomybės. Minios žmogus iš pradžių dairosi, o paskui elgiasi kaip visi. Net gerai mokytis tampa „nemadinga“, gėda. Tai žinoma, bet nieko nedaroma, tik guodžiamasi dėl blogų moksleivių rezultatų ir menko patriotiškumo.
Kazimiero Pakšto mintis „iškelti“ Lietuvą atrodo kiek juokinga, jis net rado tam tinkamą regioną – Britų Hondūrą centrinėje Amerikoje. Nujausdamas okupaciją, siūlė 100 ar 1000 gabiausių studentų kartu su nacionalinėmis vertybėmis išgabenti iš Lietuvos, kad šis jaunas gabus potencialas galėtų studijuoti, vėliau grįžtų į nepriklausomybę atgavusią Lietuvą. Tokia mintis tik iš pradžių šokiruoja, sukelia šypseną, o vėliau susimąstai, kaip išlikti mažai valstybei šalia godžių kaimynų. Idėja apie „atsarginę Lietuvą“ iš dalies natūraliai išsipildė: išeiviai lietuviai daug nuveikė Tėvynės labui (leido enciklopediją, rašė knygas, kūrė lietuviškas mokyklas, rėmė ir remia per įvairius fondus).
Visų žmonių neiškelsi, jų ir taip daug iškeliavo, taip jau buvo lemta, bet tai mano gimtinė, maža šalis prie Baltijos. Nemuno juostos nesuvyniosi, piliakalnių į lagaminą neįsimesi, kol čia gyvens lietuvių, net gandas apie privatizuojamą ir parduodamą Šatriją atrodys tik kaip anekdotas.
Jau ketveri metai mūsų mokykloje vykdomas projektas „Kolekcionuoju piliakalnius“. Tylioji prevencija: važiuoji, kopi, žvalgaisi, nustembi, kad ir augalai tuo pačiu metu ant skirtingų kalnelių vis kiti auga. Sėdi viršūnėje, žvelgi į avelių taškus Šatrijos papėdėje ir nustembi, kaip atsimuša žodžiai, balsai, istorijos pamokų faktai materializuojasi ir tampa vaizduotėje gimusiais reginiais. „Man Lietuva yra brangi“, – virpteli širdies styga neištartų žodžių aidu.
Nenoriu būti minios žmogus, bet burtis su bendraminčiais yra bet kokios svarbios idėjos stiprybė. K. Pakštas nėra vienišius: ir tada, ir dabar yra šviesuolių, puoselėjančių kultūros, o per ją ir lietuvybės idėją. Netoli Akmenės, Pakempiniuose, palaidotas Domas Šidlauskas (1878–1944), žinomas Visuomio pseudonimu. Jis kėlė idėjas ir rašė Lietuvos ateities prognozes, kurios prilygintos fantastikos sferai, priklausė tai ypatingai lietuvių kūrėjų kartai, kuri pasiaukojamai darbavosi visose atgimstančios valstybės gyvenimo srityse.
D. Šidlauskas, kaip ir K. Pakštas, kėlė Romuvos idėją, 1915 metais suformulavo aisčių tikybos pagrindus, nes svarbiausiu savo tikslu laikė lietuvybės stiprinimą per religiją. 1926 m. išleido savo filosofinį minčių darbą „Visuomybė“. Joje minima ir Baltoskandijos idėja, kurios plėtojimu rūpinosi K. Pakštas: siūlė Baltoskandijos konfederacijai priimti neutralitetą, sudaryti sąjunga su Skandinavija. Atkūrus nepriklausomybę, Panevėžyje įkurta Baltoskandijos akademija, kuri plėtoja šią idėją dabartinei Lietuvai. 1930 metais gyvendamas prie Dusetų ežero, įkūrė J. Basanavičiaus vardu pavadintą liaudies universitetą, kas sekmadienį į paskaitas susirinkdavo po 550 klausytojų. Per sezoną šis universitetas paskaitų ir klausytojų skaičiumi buvo gausiausias Lietuvoje, jo veiklą palaikė J. Basanavičius, G. Žemkalnis, M. Jankus. Kyla asociacijos su dabar veikiančiu trečiojo amžiaus universitetu. Tiesa, Visuomio įkurtame universitete studijavo daug jaunų žmonių.
1931 metais Visuomis gražiose kalvotuose Sartų ežero apylinkėse įkūrė Romuvą, kuri jungė šešis kaimelius. Gyvendamas Romuvoje, surinko daug etnografinės ir archeologinės medžiagos, kurią vėliau perdavė muziejams. Šio žmogaus dėka išgarsėjo unikalusis Velikuškių piliakalnis. D. Šidlauskas Valstybinei archeologijos komisijai įrodė būtinumą ištirti šį ir kitus apylinkės piliakalnius. Visai neseniai parengtas piliakalnių atlasas, jau išleistas I tomas. Kiekviena svarbi idėja turi galios atgimti, per užmaršties ar ideologijų tinklus išsiveržia, nušvinta ir kalba iš naujo.
Imu ir dėlioju faktus iš dviejų Lietuvos patriotų K. Pakšto ir Visuomio biografijų. Abu jie siekė sustiprinti Lietuvos nepriklausomybę, abu skleidė panašias idėjas, abu keliavo į Ameriką, net gyvenimo trukmė panaši: Visuomis išgyveno 66 metus, K. Pakštas – 67 m.
Įdomi ir aktuali K. Pakšto mintis, kad lietuvių tauta galės normaliai gyventi ir vystytis tik tada, jei nusistovės pusiausvyra didžiųjų kaimynų tarpusavio santykiuose, nes Lietuvos teritorijoje vis susiduria jų materialiniai interesai. Profesorius S. Šalkauskis kalbėjo apie Lietuvos padėties tarp Rytų ir Vakarų ypatingumą. Mažos valstybės, anot jo, „turi daugiausia galimybių išlikti, palaikydamos politinę pusiausvyrą ir atskirdamos konfliktuojančius kaimynus. Lietuva gali būti Europoje vertinama kaipo Nemuno žiočių sargas, kaipo lygsvaros palaikytoja tarp slavų ir germanų“.
Gražus sutapimas, kad dabartinis Lietuvos prezidentas Valdas Adamkus, kartu su Lenkijos prezidentu Aleksandru Kvasnevskiu tarpininkavo derybose po dabartinio Ukrainos prezidento Viktoro Juščenkos rinkimų oranžinės revoliucijos metu.
Vėl grįžtu prie K. Pakšto raginimo išlaikyti nepriklausomybę, sudarius Baltoskandijos konfederaciją ir sąjungą su Skandinavija. Baltoskandijos idėja dar neįgyvendinta, tačiau jau daugiau kaip metai esame ES, NATO nariai. Bet kuo didesnė sąjunga, tuo sunkiau girdisi silpnas mažos Lietuvos balsas. Jeigu kalbėtume kaip Baltoskandijos šalis, į mus būtų atkreiptas didesnis dėmesys. Gaila, kad net esminiu klausimu dėl Baltijos valstybių nepriklausomybės netekimo dėl grobuoniškų SSRS veiksmų Latvijos prezidentė pasidavė spaudimui ir dalyvavo Antrojo pasaulinio karo pergalės metinių minėjime Maskvoje.
Baltoskandijos idėja man yra aktualiausia, nes Baltijos valstybių suartėjimas, t.y Baltoskandijos įkūrimas, labai svarbus, – tik vienybėje glūdi jėga, stiprybė. 1989 metų Baltijos kelias lyg pademonstravo tokią galimybę. Juk tik trys gali susiimti už rankų.
Esant ES narėmis – naujokėmis, kai Prancūzijos prezidentas Širakas ragina „rasti progos patylėti“, kai Vokietija, nepaisydama ES narių (tarp jų ir Lietuvos), susitarė su Rusija, švelniai tariant – trumparegiškai, „užminuotu“ Baltijos jūros dugnu tiesti dujotiekį, iškalbus politologų palyginimas, kad ši sutartis esanti antrasis Molotovo-Ribentropo paktas. Vis daugiau panašumų įžvelgiu tarp Vokietijos ir Rusijos šiandien kaip ir prieš Antrąjį pasaulinį karą. Po SU-27 avarijos Lietuvos teritorijoje oro erdvės saugumas virš Baltijos valstybių – NATO narių – atrodo kaip iliuzija. Todėl ir norisi vieningos Baltijos valstybių užsienio politikos, kuri pagal K. Pakštą, Visuomį įvardijama kaip Baltoskandijos konfederacija.
Rengdamasis konkursiniam rašiniui, naudojausi ne tik rašytiniais šaltiniais, bet pasitelkiau ir paiešką internete. Radau ir spektaklio „Madagaskaras“ anotacijų, taip pat įvairių nuomonių apie vieną personažą – Pokštą, kurio prototipas yra Kazys Pakštas. Suintrigavo – norėčiau pamatyti šį spektaklį ir pateikti savo recenziją gimnazijos laikraštyje, gal suintriguočiau bendraamžius. Bet intriga, idėja pirmiausia gimsta vienoje galvoje, o tik paskui per veiklą tampa kūnu ir pildosi, jeigu yra to verta. Leidžiuosi į Kelią, einu į pasaulį per Lietuvą, vienintelę, dorą ir teisingą. Ant šitų pamatų auga mano Tėvynės kultūra ir stiprybė.
Šis Akmenės gimnazijos 11 klasės moksleivio Manto Vasilkevičiaus rašinys laimėjo antrąją vietą akademinio jaunimo organizacijos „Geopolis" ir VU TSPMI studentų korporacijos „RePublica“ organizuotame rašinių konkurse „Neklausk, ką tau gali duoti Lietuva. Klausk, ką tu gali duoti Lietuvai!“
Daugiau informacijos apie projektą – interneto svetainėse www.geopolis.lietuvoje.info ir www.republica.lt.
