Valdžiai idealus pilietis yra tas, kuris visą gyvenimą sąžiningai moka mokesčius, užaugina kelis vaikus, niekada neserga, o miršta kitą dieną po to, kai sulaukia pensinio amžiaus. Kad ir kaip ciniškai tai nuskambėtų, šis anekdotas gerai apibūdina valdžios požiūrį į žmones: valdžia įvairiais įrankiais bando pasiekti, kad gyvenimas atitiktų šį modelį.
Mokesčius mokėti priverčia akyli mokesčių inspektoriai, sugebama net reikalauti susimokėti už sveikatos „draudimą“ atgaline data – mokėk už tai, kad buvai draustas, nors paslaugomis nesinaudojai, nes draustas iš tiesų nebuvai. Gimdyk vaikus ir gausi dosnias motinystės išmokas, bet kai valdžiai pritrūks lėšų, apkarpytas išmokas ji tau mokės iš kreditų, kuriuos teks grąžinti naujagimiams. Valdžia turi patogų įrankį ir tam atvejui, jei žmogus nemiršta vos sulaukęs pensinio amžiaus: ji jam padeda vienašališkai šį amžių padidindama.
Jeigu visi senatvei kauptume patys, patys spręstume, kada nebenorime ar nebereikia dirbti ir gyventume iš sukauptų lėšų. Tačiau valstybinio socialinio draudimo sistemoje taip nėra, ir tai viena sistemos ydų – pensinis amžius yra valdžios nustatomas dydis, kuris neatspindi ir negali atspindėti visų žmogaus gyvenimo realijų. „Sodros“ sistemos tikslas yra aprūpinti žmones senatvėje, kai jie nebėra pajėgūs dirbti ir užsidirbti pragyvenimui, bet kaip nustatyti, kada ateina toks laikas? Senatvė ir pajėgumas dirbti yra individualus dalykas, priklausantis nuo žmogaus sveikatos būsenos, darbštumo, poreikių bei kitų dalykų. Tačiau nepradės gi valstybinė sistema individualiai kiekvienam žmogui nustatinėti, ar jis dar gali dirbti, ar jau nebe. Todėl atsiranda poreikis įvilkti žmones į vieno dydžio marškinėlius, nustatant vienodą pensinį amžių. Kad vienas dydis netinka visiems parodo tai, jog dalis žmonių į pensiją išeina anksčiau ir gauna išankstinę senatvės pensiją, o dalis sugeba dirbti net ir būdami 75-erių metų.
Nors visi mes džiaugiamės ilgėjančia gyvenimo trukme, nes ilgesnį laiką galėsime bendrauti su savo tėvais, seneliais, vaikais ir anūkais, valdžia nesidalina šiuo žmogišku džiaugsmu. Optimistinės gyvenimo trukmės prognozės suteikia galvos skausmą būtent valdžiai, nes tuomet išryškėja einamosiomis išmokomis finansuojamos „Sodros“ sistemos netvarumas. Smunkant „Sodros“ įmokoms ir nesiimant esminės pertvarkos, išeitys iš blogos padėties yra tik kelios – mažinti išmokas arba didinti pensinį amžių, nes toks sprendimas tuo pačiu ir padidina įmokas, ir sumažina išmokų poreikį.
Pensinio amžiaus didinimo keliu pasuko Socialinės apsaugos ir darbo ministerija, pateikusi šį sprendimą kaip vieną iš septynių „Sodros“ reformos žingsnių. Tai yra skausmingiausias iš visų ministerijos pasiūlymų, nes turi įtakos kiekvienam dirbančiam žmogui. Kaip rodo užsienio šalių duomenys, didesnis pensinis amžius dar nereiškia, kad žmonės vėliau išeina į pensiją – skirtumas tarp statutinio pensinio amžiaus ir vidurkio (medianos), kada žmonės iš tikrųjų išeina į pensiją, sudaro po kelis metus. Pavyzdžiui, 2005 m. pensinis amžius moterims Danijoje buvo 65 m., o realiai į pensiją jos išeidavo vidutiniškai 60 metų. Taip atsitinka todėl, kad žmonės bando įvairiais būdais išeiti iš darbo rinkos anksčiau, pavyzdžiui, gaudami išankstinę senatvės pensiją arba netekto darbingumo pensiją. Net ir kelių metų skirtumas tarp statutinio ir realaus išėjimo į pensiją gali reikšti, kad pensinio amžiaus didinimas neduos užsibrėžto fiskalinio efekto, o tik nepagrįstai traumuos žmones, priversdamas juos ieškoti legalių ir pusiau legalių išeičių.
Išankstinę pensiją gali gauti tik tie asmenys, kurie bent jau metus buvo užsiregistravę Darbo biržoje, tad priėmus sprendimą didinti pensinį amžių gali išaugti priešpensinio amžiaus bedarbių skaičius (kaip kad PSD privertė registruotis Darbo biržoje tuos, kurie iki šiol nenorėjo būti našta valstybei). Priešpensinio amžiaus žmonės jau ir taip labai nukentėjo dėl pervedimų į jų kaupiamąsias pensijų sąskaitas sumažinimo, nes dalis jų nebebus darbo rinkos dalyviais, kai įmokos, kaip žadama, bus atstatytos. Sprendimas didinti pensinį amžių užsimoja padaryti visus idealiais valstybės piliečiais, bet visai ne tuo požiūriu, kokiu mes patys galėtume džiaugtis.
Kaetana Leontjeva, LLRI ekspertė
