Į klausimą, koks Lietuvoje galioja minimalus mėnesinis atlyginimas, daugelis net nemirktelėjęs atsakytų: 800 litų. Būtent tokį skaičių nuolat mini profsąjungų atstovai, besipiktinantys mažu jo dydžiu. Šį skaičių kartoja ir Vyriausybė, dėstanti, kad geriausiu atveju jį būtų galima padidinti iki 850 litų.
Ekonomistai paprastai neigiamai vertina MMA didinimą, nes tai skausmingai atsiliepia mažiausiai uždirbantiems darbuotojams ir reiškia ne realų algos padidėjimą, bet nubloškimą į nedarbo rinką.
Tačiau yra vienas būdas padidinti MMA, kurį pasitelkus turėtų būti patenkintos ir profsąjungos, ir Vyriausybė, ir ekonomistai, o žmogus pamatytų realius mokesčius, kuriuos sumoka.
Žmogus nemato trečdalio algos
Tam, kad įvyktų neskausmingas MMA didinimas, įstatymuose reikia panaikinti iliuziją, kad darbdavio už darbuotoją mokamos „Sodros“ įmokos nėra darbuotojo atlyginimo dalis. Taigi, dalykus reikia pradėti vadinti tikraisiais vardais.
Šiandien 800 litų „ant popieriaus“ uždirbantis darbuotojas į rankas gauna 678,5 litų, tad jam gali atrodyti, kad jo sumokami mokesčiai siekia viso labo 121,5 litų.
Tačiau darbdavys už šį darbuotoją sumoka dar beveik 250 litų mokesčių. Tai reiškia, jog tam, kad žmogui į rankas išmokėtų 678,5 litų atlyginimo, darbdavys iš viso išleidžia 1050 litų, iš kurių 371 litas nukeliauja mokesčiams sumokėti.
Tiesa yra tokia, kad MMA jau šiandien sudaro 1050 litų, tačiau tai nėra oficialiai įtvirtinta teisės aktuose. Profsąjungų raginimai didinti MMA jau seniausiai yra įgyvendinti, bėda ta, kad darbuotojai nemato tikrojo savo atlyginimo. Derėdamiesi dėl atlyginimo „ant popieriaus“, jie nežino, kad dar kone trečdalis jų suderėto atlyginimo dydžio lieka „už popieriaus“.
Perkėlus darbdavio pervedamus mokesčius tikriesiems jų mokėtojams – darbuotojams, visi suprastų, kad tikrasis MMA yra trečdaliu didesnis už nuolat linksniuojamą ir visiems iki skausmo pažįstamą 800 litų dydį.
Sužinotų, kiek moka mokesčių
Įgyvendinus šį siūlymą, išnyktų dar viena iliuzija: kad mokesčiai Lietuvoje yra maži. Kadangi šiandien retas žmogus žino tikrąjį savo atlyginimą, atitinkamai retas pasakytų, kiek mokesčių jis iš tiesų sumoka.
Skaičiavimai rodo, kad MMA uždirbančio gyventojo pajamos yra faktiškai apmokestinamos 35,4 proc. tarifu (sudėjus gyventojų pajamų mokestį, „Sodros“ ir privalomojo sveikatos draudimo įmokas, jeigu nėra taikomas papildomas neapmokestinamųjų pajamų dydis).
Didesnes pajamas uždirbantys gyventojai apmokestinami aukštesniu faktiniu tarifu – maksimalūs sumokami mokesčiai nuo darbo pajamų siekia 42 proc. (dėl skirtingo neapmokestinamojo dydžio).
Pajamas iš darbo santykių uždirbančiam gyventojui mokesčių mokėjimas valstybei yra „neskausmingas“ procesas tik todėl, kad už jį mokesčius apskaičiuoja ir sumoka darbdavys. Jeigu gyventojai matytų, kiek mokesčių sumoka, jie nebeteigtų, kad didžiąją jų išlaidų dalį – daugiau nei trečdalį – sudaro išlaidos maistui (taip pernai lapkritį teigė „Swedbank“ Asmeninių finansų instituto užsakymu atlikto Namų ūkių biudžetų tyrimo apklaustieji).
Iš tiesų didžioji gyventojų išlaidų dalis tenka mokesčiams: žvelgiant vien tik į pajamų mokesčius, mokesčiams tenka tarp 35 ir 42 proc. žmogaus uždirbamų pajamų, o kur dar pridėtinės vertės mokestis ir akcizai.
Mokesčių sistema taptų skaidresnė
Dar geriau būtų, jeigu gyventojai ne tik matytų sumokamus mokesčius, bet ir patys atliktų mokėjimo pavedimus. O galbūt politikai bijo, kad tuomet tradicinius nusiskundimus dėl kylančių maisto kainų ir sezonines kalbas apie brangstantį šildymą pakeistų žmonių dejonės dėl brangstančio viešojo sektoriaus?
Gąsdinti politikus turėtų ir mintis, kad gyventojams pamačius savo įmokas į „Sodrą“, žmonės palygintų dalyvavimą valstybiniame socialiniame draudime su taupymu ir atpažintų pastarojo pranašumą užtikrinant turtingesnę senatvę.
„Sodros“ įmokų perkėlimas nuo darbdavių tikriesiems jų mokėtojams – darbuotojams – ne tik praskaidrintų, bet ir supaprastintų mokesčių sistemą. Įgyvendinant šį siūlymą taip pat būtų prasminga pakeisti dabartinį neapmokestinamąjį pajamų dydį (NPD) – apskaičiuojamą pagal formulę ir priklausantį nuo gyventojo pajamų – paprastu fiksuotu dydžiu, kaip kad buvo taikoma iki 2009 m. Už fiksuoto NPD grąžinimą politikams padėkotų kiekviena apskaitininkė, kuri dabar priversta perskaičiuoti NPD, jeigu darbuotojo atlyginimas pasikeitė bent vienu litu.
Taikant fiksuotą NPD ir suvienodinus pajamų iš darbo santykių apmokestinimo bazes galima būtų suvienodinti ir mokesčių deklaravimo ir mokėjimo tvarkas.
Vyriausybė jau anksčiau svarstė „Sodros“ įmokų administravimo perdavimą Valstybinei mokesčių inspekcijai, tad pajamų iš darbo santykių apmokestinimo bazių suvienodinimas būtų puiki proga įgyvendinti svarstytus pokyčius. Visa tai sumažintų nereikalingą biurokratinę naštą verslui ir apskaitininkams tenkantį darbo krūvį. Santykinai didesnę naudą pajustų smulkios ir vidutinės įmonės, kurioms administracinė našta paprastai būna sunkesnė. Suvienodinant apmokestinimo bazes reiktu atitinkamai pakoreguoti mokesčių tarifus taip, kad neaugtų bendra mokesčių našta.
Svarbiausia, kad įgyvendinus šį siūlymą, pralaimėtojų nebūtų, tad likęs Vyriausybės kadencijos pusmetis – puiki proga padidinti oficialų minimalų mėnesinį atlyginimą iki 1050 litų.
Kaetana LEONTJEVA, Lietuvos laisvosios rinkos instituto ekspertė
