Jau treji metai Lietuvos Carito Slaugos ir globos namuose skyriuje įgyvendinamas Modernaus bendruomeninio šeimos ir darbo įsipareigojimų derinimo projektas. Ką ir kaip suderinti žmonėms padeda karitiečiai, mums pasakoja Lietuvos Carito Slaugos ir globos namuose skyriaus vadovė Kristina Jonušonytė.
„Mes ateiname lankyti žmonių tada, kai įprastai juos prižiūrintis asmuo dirba ar ieško darbo – lankosi darbo biržoje, eina į pokalbius įmonėse. Bedarbiams mūsų projektas taip pat suteikia galimybę baigti anglų kalbos ir kompiuterinio raštingumo kursus,“ – pasakoja Kristina. Vis dėlto būtina pridurti, kad projekto nauda – gerokai didesnė, nei galimybė suderinti laiką: slaugantys artimuosius asmenys gali tapti ir projekto praktikantais. Nors kai kam gali pasirodyti, kad pagalba kitam – tai tik papildomas vargas, skyriaus vadovė purto galvą. „Išėję iš įprastos aplinkos, žmonės pamato, kad ne jie vieni turi bėdų, daugiau sužino apie kitų patiriamas problemas. Taip jie nesijaučia palikti vieniši su savo nelaime, geriau integruojasi į visuomenę ir pradeda kitaip vertinti savo slaugomą žmogų,“ – sako ji. Projekte dalyvaujantys artimuosius slaugantys asmenys jame susiranda ir naujų draugų: „Dažnai tokiu būdu susipažinę nelaimės paliesti žmonės ir toliau bendrauja, dalinasi informacija apie ligas, galimybes gauti paramą ar kitokią pagalbą.“
Projektas buvo pradėtas vykdyti prieš trejus metus, pirmųjų veiklų imtasi Marijampolėje ir Panevėžyje. Šiuo metu slaugos skyrius turi penkiolika miestų, o vaikų dienos centrus – devyni. Pastovių darbuotojų juose visuose kartu yra apie 80. Kristina pripažįsta: „Tai nėra darbas, kurį gali atlikti kiekvienas. Vieni nepajėgia perlipti per save ir įžengti į nepažįstamo žmogaus asmeninę erdvę, kiti labai bijo padaryti kažką negerai – kai dirbi su žmogumi, atsakomybė juk didesnė, nei, sakykime, su dokumentais...“ Medicinines procedūras – injekcijas, įtrynimus, perrišimus ir pan. – atlieka ir pagalbą teikia kvalifikuotos slaugytojos, turinčios galiojančias licencijas. Yra ir masažo kursus baigusių slaugytojų – tuo klientai ypač patenkinti: brangiai kainuojantį profesionalų masažą sau leisti juk gali nedaugelis.
Kur kas daugiau nei darbuotojų centruose pluša savanorių - apie 600. Anot K. Jonušonytės, jie ateina dėl skirtingų priežasčių: „Vieni ateina vedami smalsumo, kiti apie galimybę savanoriauti išgirsta iš jau veikloje dalyvaujančių pažįstamų. Pasitaiko žmonių, vedamų noro prisiliesti prie senatvės: nepažinusieji savo senelių tarsi nuramina sąžinę, kiti ieško atsakymo į klausimą – kas laukia manęs, kai pasensiu, ar galėsiu reikalauti pagalbos, pats nepadėjęs?“ Apie galimybę savanoriauti paprastai sužinoma bažnyčiose, socialinių paslaugų skyriuose, dalis perskaito žiniasklaidoje. Savanorių amžius labai skirtingas – nuo studentų iki seniai perkopusių pensinio amžiaus kartelę: „Amžiaus cenzo čia nėra – vyriausieji ateina būdami vyresni nei aštuoniasdešimties: sakytum, gal jau ir patiems pagalbos reikėtų, o jie ne tik savo reikmėms jėgų ir sveikatos turi, bet ir kitam pagelbėti... Nebegalintys pasigirti fizine jėga, ateina padėti morališkai: pabendrauti, pasimelsti. Žmogui juk ne tik namus apsiruošti sunku, bet ir būti vienišam...“
Projekto klientų yra beveik 500, tačiau apskritai skyriaus darbuotojai lanko keliolika kartų daugiau žmonių. Reklama skyriui nereikalinga – žmonės informaciją gauna vieni iš kitų. Savanoriai niekada nelanko žmonių po vieną – jie eina arba dviese, arba kartu su darbuotoju. „Taip drąsiau ir jiems patiems, ir lankomiesiems: vis dėlto įeinama į privačią nepažįstamo žmogaus erdvę,“ – paaiškina Kristina. „Be to, kartais vieno savanorio tiesiog nepakanka kokybiškai pagalbai suteikti: jei žmogus paprašo nueiti į parduotuvę ir parnešti, sakykime, dešimt mineralinio vandens butelių, vienas juk nepaneši...“ Projekto pagalbai gauti yra tam tikri kriterijai. Kliento pajamos turi neviršyti 1050 litų per mėnesį, jis turi gyventi su kitu, jį slaugančiu žmogumi, turėti neįgalumo pažymą, priežiūros formą arba gydytojo pažymą apie asmeniui būtiną priežiūrą. Kristina primena, kad ši informacija galioja tik šiam projektui: „Apskritai Carito slaugos skyrius yra pasirengęs padėti visiems, kuriems reikalinga pagalba, tiesiog ribojamas apsilankymų skaičius ir jų trukmė.“
Skyriaus darbuotojams nuolat organizuojami susitikimai su psichologais, taip pat kvalifikacijos kėlimo mokymai. Savanoriams rengiami paskaitų ciklai – lektoriais kviečiami būti medikai, kunigai, socialiniai darbuotojai, slaugytojai... „Darbuotojai, aišku, gali lankyti ir įvairius ne mūsų organizuojamus kursus ir mokymus,“ – sako Kristina. „Tam jiems suteikiama laisvų dienų.“ Skyrius taip pat organizuoja rekolekcijas, išvykas į kitų miestų ar šalių „Caritas“ organizacijas – štai neseniai apsilankė Lenkijoje. Nepamirštama ir Lietuva: darbuotojai ir savanoriai, o kartais – ir projekto klientai, rengia į ekskursijas į Kryžių kalną, Šiluvą. „Bet, aišku, svarbiausia mūsų veikla yra tiesioginis darbas su asmenimis, kuriems reikalinga slauga ir priežiūra,“ – apibendrina K. Jonušonytė. „Visuomenė sparčiai sensta, ir tokių žmonių daugėja kasmet.“
Kalbėjosi Vaida Sladkevičiūtė
