„Visą Garliavos istoriją, pedofilijos skandalą ir Neringos Venckienės viražų peripetijas iš dalies išpūtė žiniasklaida“, – mano apžvalgininkas Kęstutis Girnius.
– Su Drąsiaus Kedžio bei N. Venckienės vardais, tikra ar tariama pedofilija siejama istorija ir šiandien tebėra žiniasklaidos dėmesio centre. Kokį vaidmenį Lietuvos žiniasklaida ligi šiol suvaidino nušviesdama Garliavos dramą? Kas vyravo – objektyvumas, šališkumas, kurstymas?
– Atvirai kalbant, sunku būtų ir įvertinti. Kadangi principingai stengiausi to beveik nežiūrėti, detalių negaliu komentuoti, nes man tai atrodė kaip beprotiškas farsas. Stengiuosi matyti ir žinoti kuo mažiau, tad tikrai smulkiau nelabai ką ir pakomentuočiau.
– Ar nebuvo sudėtinga neskaityti ir nežiūrėti, kai tema visą laiką pirmoje vietoje?
– Jokių problemų. „New York Times“ ar „Washington Post“ apie tai nerašė. Kai šią istoriją rodydavo ir peripetijas pasakodavo mūsų televizijos, dažniausiai išeidavau iš kambario. Tad tikrai mažai galėčiau pakomentuoti nušvietimo detales. Turėčiau tik vieną pastabą – iš dalies pati žiniasklaida šį farsą sukūrė.
– Bet žiniasklaida turbūt nerašytų apie tai, kas būtų niekam neįdomu.
– Aš pasakiau „iš dalies sukūrė“ ir manau, kad toks apibrėžimas yra teisingiausias. Jeigu nebūtų nuolat apie tai rašoma ir kalbama – būtų mažiau farso, triukšmo, susidomėjimo bei tam tikro pamišimo.
– Ar pastebėjote žiniasklaidos pasidalijimą, nušviečiant tuos pačius įvykius – net antraštės skyrėsi.
– Taip, bet svarbiausias dalykas buvo tai, kad ši tema visada buvo apteikiama kaip pagrindinė. Beje, ne vienas užsienio diplomatas yra prašęs paaiškinti, kas čia pas mus vyksta. Bandai paaiškinti ir ... nelabai išeina.
– Įvykiai greitai įgavo politinį rezonansą ir ant jų bangos į Seimą prasimušė naują poltinė jėga – N. Venckienės šalininkų įkurta „Drąsos kelio“ partija. O šiandien jau visi ieško, kur dingo Seimo narė.
– Taip. Tačiau prašyčiau atkreipti dėmesį, kad rinkimuose jie gavo perpus mažesnį balsų procentą, negu tikėjosi. Tai taip pat byloja, kad žmonės galbūt nutarė, jog tema žiniasklaidoje pernelyg vartoma ir jiems tiesiog nusibodo. Todėl ir tas rezultatas yra santykinai nedidelis, palyginti su tuo, kiek buvo sukelta triukšmo.
– Vadinasi, galima teigti, kad platus rezonansas nepadėjo „Drąsos keliui“ kaip naujai politinei jėgai, nepavyko sutelkti vadinamojo „protestinio elektorato“, kuris visada išsviesdavo į parlamentą naujus darinius?
– Manau, galima lyginti štai su kuo. Darbo partija prieš porą kadencijų gavo kone 30 proc. balsų. Arūno Valinsko kompanija praėjusioje kadencijoje gavo 15 procentų. „Drąsos kelias“ sukrapštė vos 8 procentus, o tai yra palyginti nedaug.
– Apie ką tai byloja?
– Arba tas „protestinis elektoratas“ mažėja, žmonėms atsibodo nepasiteisinantys naujų lyderių pažadai, arba, kaip jau anksčiau sakiau, jie pavargo nuo paties žiniasklaidos keliamo erzelio viena ir ta pačia tema, kuri pasirodė ne tiek reikšminga rinkėjams, kiek žiniasklaidai ir naujos partijos veikėjams.
