Daugelis „Respublikos“ ketvirtadienio pokalbių herojų neslėpė svarbiausių dvasinių vertybių gavę iš šeimos, ypač motinos. Net šviesaus atminimo kardinolas Vincentas Sladkevičius kažkada „Respublikai“ yra prisipažinęs, kad tokį, koks jis yra, kildina iš motulės.
Yra etatų, kuriuos užimantis žmogus tampa moraliniu autoritetu. Poetas Justinas Marcinkevičius etato neturi. Jis yra tiesiog Justinas Marcinkevičius. Ir tuo jau viskas pasakyta!
- Gerbiamas Poete, iš ko jūs save, tokį, koks esate, kildinate?
- Visi esame motinų vaikai. Motinos paveikslas lydi žmogų visą gyvenimą. Manau, kad jis sušvinta sąmonėje ir paskutinę akimirką. V. Mykolaitis-Putinas gyvenimo pabaigoje parašė:
Tai mano motinos dosningos krūtys
Man davė stebuklingų dovanų,
Kad aš, mažytis ir silpnutis,
Su degančia širdim tolyn einu.
Man buvo keturiolika metų, kai mirė Motina. Ilgai ir sunkiai sirgusi.
Nujaučiau, kad slapčiomis Ji norėjo pamatyti mane prie altoriaus. Išmokau lotyniškąją ministrantūrą ir išėjau patarnauti ankstyvosiose mišiose. Tiesa, drauge su vyresniu, jau patyrusiu ir žinančiu, kada ir ką veikti. Stebėjau ir mokiausi. Motina tuo metu buvo jau labai silpna.
Nežinau, ar Ji girdėjo ir suprato mano pasakojimą, mano įspūdžius. Aš vis dar tikėjausi, vis laukiau stebuklo. Deja, galima sakyti, nuo tada ir pradėjo trūkinėti mano santykiai su aukščiausiąja Esybe.
Kai Jos laidotuvių dieną senosiose Prienų kapinėse ant karsto užbėrėm po saują žemės ir žmonės užgiedojo „Viešpaties angelas“, susmukau alpdamas ir vos neįkritau į duobę - sugriebė šalia stovėję. Girdėjau kalbant, jog tai negeras ženklas - Motina šaukiasi.
Net negalėčiau pasakyti, ką, mano manymu, esu gavęs iš Jos. Galbūt viską. Neišimsi, neparodysi, neišvardinsi. Tačiau ne sykį esu minėjęs ir tą didelę kaimo žmonių gyvenimo, darbų, papročių, apeigų, gamtos ir dvasios būsenų ir jausenų patirtį, kuri tekėjo į mane man net nežinant.
Negaliu susilaikyti nepaminėjęs įvairių liaudies kūrybos formų - dainų, tekstilės, keramikos, medžio, geležies dirbinių. Buvau apsuptas viso to, paskendęs kalboje ir folklore, varge ir skausme, užplūdusiuose žmogų ir Lietuvą.
- „Visų mūsų darbas, kūrybiškumas, susiklausymas ir kantrybė privalo prikelti ir išauginti tai, kas dar gyva, įpūsti tai, kas dar neužgesę, valstybėje, tautoje ir žmoguje“...
Negi šie jūsų žodžiai, tada, prieš 20 metų, sulaukę ilgiausių plojimų, buvo žodžiai „į niekur“?.. Ar juos kas nors netrukus užgesino?.. KAS ATSITIKO?
- Suprantu, čia Jūs primenate man žodžius, pasakytus atidarant Sąjūdžio steigiamąjį suvažiavimą. Kur mes tada buvome ir ką savyje turėjome?
Prieš dvidešimt metų? Tik žodžius. Tik viltį. Tik tikėjimą. Tik įsitikinimą, kad galima įpūsti ugnį. Kad galima padaryti tai, ką privalėjome padaryti. Žmonės suprato. Jie buvo ištroškę. Tikėjo, kad po žodžių seks darbai. Jie buvo pasiryžę aukoti ir aukotis.
Štai neseniai televizorių ekranuose matėm, kaip vadinamasis blokados Fondas perduodamas saugoti ir galbūt eksponuoti Nacionaliniam muziejui.
Šių dienų akimis žiūrint - nedidelis tas turtas, vertas gal 8 milijonų - žiedai, auskarai, apyrankės... Betgi aukojimas! Nusimovimas nuo piršto, nusisegimas nuo kaklo... Atidavimas Lietuvai. Štai kas yra neįkainojama, jokiais milijonais neįvertinama. Metams nepraėjus žmonės suvežė aukai ir SAVE. Sausio 13-ąją. Prie televizijos bokšto, prie Parlamento rūmų.
Plykstelėjo negera mintis: ar šiandien blokados fondui nusisegtume kur kas brangesnius papuošalus, ar suvažiuotume prie Seimo prašmatniomis savo mašinomis jo ginti, ar to paties Seimo milijonieriai išsitrauktų pinigines ir sudėtų ant pirmininko stalo bent po vieną ir šešis nulius... Atleiskit, nedrįstu atsakyti. O gal nežinau, ką atsakyti.
Jūs klausiate - kas atsitiko? O aš klausiu, kas atsitiko, kad aš nežinau, ką atsakyti.
Taip, mes jau ne tie, kurie buvome prieš dvidešimt metų. Kas taip pakeitė mus, padarė nepažįstamais? Yra tik vienas toks galingas daiktas: nuosavybė. Ypač grobiamoji. Puolėm prie jos grąžinimo, privatizavimo ir paprasčiausio grobimo. Įrašėm į Konstituciją 23 straipsnį: „Nuosavybė neliečiama. Nuosavybės teises saugo įstatymas“. Puiku. Kad būtų dar stipriau ir puikiau, mūsų politinėje retorikoje netikėtai atsirado epitetas „šventa“. Jis liudija naują tikrovę, kai neteisėtai įsigijęs nuosavybės bijo, nenori jos prarasti, tad uždeda ant jos kaip antspaudą: šventa.
Toliau jau nėra kur eiti. Užtat kiek jau metų vaikšto koks nors kaimo žmogelis, siekdamas susigrąžinti jam priklausančią žemę, kurią kažkas jau privatizavo ar kaip nors kitaip užgrobė. Gal jau kitur ją persikėlė - šventas daiktas turi būti šalia.
- „Todėl ir esame čia, kad ištartumėm sau ir kitiems: toliau taip negali ir neturi būti!“ Ar 2008-ųjų metų Justinas Marcinkevičius šiandien kartotų 1988-ųjų Marcinkevičiaus raginimą?
- Galėčiau ištarti, bet kas iš to - niekas net nekrūptelėtų. Jie nuskambėtų tuščiai. Mes jau kitokie. Su šventa nuosavybe prie šono. O kai kam labai gerai, kai niekas nesikeičia. Kai yra kaip yra.
- „Esame čia ir todėl, kad tūkstančiams ir tūkstančiams nekaltų žmonių sugrąžintumėm garbę ir gerą vardą“.
Ką gi nuveikėme vykdydami šį Jūsų priesaką? Ar tik ne tada ir prasidėjo orumų ir garbių trypimo sezonas, besitęsiantis iki šiol? Net į Jūsų paties garbę buvo negarbingai pasikėsinta...
- Pastarasis naujosios Lietuvos istorijos laikotarpis (1988-2008) sudėtingas ir nevienareikšmis, palikęs grubius pėdsakus ne vieno žmogaus likime, tautos ir valstybės būvyje. Esu įsitikinęs, kad būtent GYVOSIOS SANTARVĖS stoka, visuomenės supriešinimas ir susipriešinimas suvaidino labai neigiamą vaidmenį tiek dvasiniame, tiek materialiniame šalies gyvenime.
Kitąsyk, kai kam kas nors nesiseka, puolama kaltinti arba ieškoti kaltės kituose. Būna, kažkas painiojasi kažkam po kojų arba būtų nieko prieš atsisėsti į krėslą, į kurį jau buvo nusitaikęs kažkas kitas. Daug visokių situacijų būna... Daug yra ir priemonių įvairiausių. Ypač kovoje dėl valdžios.
- Kai jums Universiteto rūmuose priimant premiją atsitiko nelaimė ir praradote sąmonę, o žinia apie tai pasklido po Lietuvą, portaluose, kuriuose komentatoriai žodžių bjaurasčių paprastai negaili niekam, akimirksniu pasipylė komentarai - tūkstančiai. Kad jūs būtumėte matęs, kiek ten buvo meilės Jums: „poete, laikykitės - mes su Jumis...“ Dar kartą supratau, ką Jūs galite! Net tą trumpą akimirką, kai, regis, nieko negalėjote. Ir kokį ginklą savo rankose turite.
- O čia Jūs mane, kaip sakoma, pritrenkėt. Taip pasakyti galbūt galima būtų apie romantizmo epochos herojus, pvz., apie A. Mickevičiaus „Vėlinių“ trečios dalies herojų Gustavą Konradą, apie F.Šilerio dramų veikėjus ir pan. Neturiu aš jokio „ginklo“ ir niekam negrasinu, draugai sako, kad esu taikus žmogus. Bet su savim pasigrumiu. Būna, kad ir aršiai.
- Kažkada Mažvydo lūpomis jūs skiemenavote Lietuvą, o mes visi iš paskos garsiai tarėme tuos skiemenis?.. Mindaugo rankomis lipdėte iš molio gabaliukų Lietuvą, o mes iš paskos irgi norėjome lipdyti... Kaip išdrįsote? Tada!..
- Sakoma: bijai vilko - neik į girią.
Sunkiausios būdavo naktys po premjerų, po pirmų žodžio susisiekimų su žiūrovais. Negali užmigti, matai aktorius scenoje, girdi jų balsus – gal jie ką per daug akcentavo, išryškino vieną ar kitą epizodą, žodį.
Svarstai, o kaip reagavo publika. Supranti, kad ji įvairi buvo įvairiom prasmėm. Buvo literatūrinio teatro laikai, labiausiai „užkliūdavo“ tekstas, įžiūrėdavo visokių užuominų ir aliuzijų. Pasakysiu tiesiai: mane ir teatrą saugojo ir gynė žiūrovai! Ir drąsino. Jie buvo išalkę ir ištroškę.
Džiaugiuosi, jei vienas kitas Lietuvos trupinys, vienas kitas mūsų istorijos lašas pasiekdavo juos. Sakau, gal kartais ir į Atgimimą atlydėjo juos koks Mindaugas ar Mažvydas?..
- Ar turite vilties, kad kada nors pavyks „prikelti ir išauginti tai, kas dar gyva, įpūsti tai, kas dar neužgesę, valstybėje, tautoje ir žmoguje“?
O gal tik mums, mūsų kartai, dar atrodo, kad reikia? O nebebus mūsų – ir viso to niekam nereikės?..
- Liūdną valandą ir aš panašiai pagalvoju. Didysis globalizacijos ledkalnis neturi sentimentų. Kapitalas neturi tautybės. Nuosavybė šventa. Lietuva didelę dalį savo suvereniteto jau praradusi. Politikai įtikinėja, kad nacionalinių valstybių amžius jau praėjo.
Ką gi - mums telieka sunkiausias darbas: įrodyti, kad jie klysta.
Ferdinandas Kauzonas
