Tai eilutė iš vieno naujausių Justino Marcinkevičiaus eilėraščio "Epigrama sau". Ja poetas šeštadienį Druskininkuose baigė susitikimą su skaitytojais, o neseniai pasirodžiusią jo kūrybos rinktinę "Vėlyvo vėjo vėliavos", skirtą Lietuvos tūkstantmečiui, susirinkę poezijos gerbėjai išgraibstė akimirksniu. Kurorto knygyne tą vakarą liko vos du egzemplioriai.
Karštą savaitgalio popietę į J.Marcinkevičiaus kūrybos vakarą "Lietuvos atėjimas" susirinko pilna naujo "Eglės" sanatorijos korpuso konferencijų salė. Tai vienas iš Muzikų rėmimo fondo VII menų festivalio "Druskininkų vasara su M.K.Čiurlioniu" renginių.
Iš taksi su žmona Genute išlipęs gerai nusiteikęs poetas pabučiavo pasitikusias organizatores ir šmaikštavo, kad čia jį sutinka kaip kokį karalių - tiesiai nuo ratų. Į salę jau prieš pusvalandį pradėję rinktis žmonės prie savęs glaudė poeto knygas, jas skaitinėjo ir vartė. Daugiau kaip penkiasdešimt metų rašantis ir savo poezija tautos savimonę budinęs, meilę gimtajai žemei žadinęs, su Sąjūdžio vėliava į Lietuvą, tarsi į Pažadėtąją žemę vedęs poetas turi daug gerbėjų. Jiems vėliau autografus ant savo knygų rašė ilgiau nei pusvalandį.
Klausėsi lyg pirmąkart
Kol violončele griežė Ramutė Kalnėnaitė, o aktorė Gražina Urbonaitė skaitė mažąsias J.Marcinkevičiaus poemas "Donelaitis", "Ablingos ašara", fragmentus iš šiemet pasirodžiusios knygos "Pažadėtoji žemė" ir naujausios įvairių kūrybos laikotarpių eilėraščių rinktinės "Vėlyvo vėjo vėliavos", poetas su žmona sėdėjo salėje tarp klausytojų ir, kaip vėliau prisipažino, klausėsi tarsi pirmąkart.
"Jaudinuosi galvodamas apie tą kelią, kurį Lietuva praėjo iki 1009 metų ir po to. Visa, kas buvo iki mūsų - mūsų turinys istorijos pavidalu. Visa tai teko mums kaip palikimas, su kuriuo tenka gyventi. Tai svarbiausias mūsų turtas. Nes tai, ką turime, turime jų, seniai buvusiųjų dėka. Iš jų perėmėme ir kalbą. Pagaliau jų dėka turime galimybę vadintis lietuviais, būti tauta, būti žmonėmis, kurie įsikibę į šį žemės lopinėlį ir nori, kad jis iš pasaulio žemėlapio neišnyktų, - sakė Tėvynės meilės ir jos istorijos dainiumi tituluojamas poetas. - Į Lietuvos tūkstantmečiui skirtą rinktinę sudėjau tai, kas tinka mūsų šventei, tai, ką laikau vertinga, ką jūs išgyvenote, ką aš pats išgyvenau."
Iš naujo įvardyta meilė
Dar sovietmečiu išsakyta poeto meilė Lietuvai yra tokia pat svarbi ir dabar, tarsi šiandien įvardyta. Lyg šiandien parašytos skamba ir į atmintį seniai įstrigusios, tą vakarą deklamuotos eilės: "Vakarinio dangaus šviesoje, /Koks gražus tavo veidas, gimtine.../ Atsiklaupk ir tylėk - /Tegul ši erdvė prisipildo Tavęs/ Nes tokia yra meilė... /Štai laimė turėti tave/ Visados virš manęs pasilenkusią..." Aktualiai skamba ir 1978 metais parašytos eilutės "Ablingos ašaroje": "Eina ir eina per mūsų rugius, per mūs kalbą... /Maži mes, maži/ O toks didelis noras išlikti..." Ir daug kam šiandien galima priminti eilute iš "Donelaičio": "Privalom praeitį praeiti širdimi. Ne kojom."
Trumpai kalbėjęs J.Marcinkevičius, nes, anot jo, viską eilėmis pasakė aktorė G.Urbonaitė, tik paprieštaravo neseniai spaudoje perskaitytam vieno jauno, Londone dėstančio istoriko teiginiui, esą lietuvių tauta atsirado prieš kokį šimtą ar šimtą dvidešimt metų. "Nenorėčiau su tuo sutikti, - sakė nuolat savo kūryboje tautos likimą apmąstantis 79-erių poetas. - Moderni tauta - gal taip, tačiau tauta yra gyvas, besikeičiantis organizmas. Tauta formavosi ilgai, jos pranašai ir poetai turėjo remtis į valstietišką tautą. Tautos pradžia - toli ūkanose, kaip ir Lietuvos vardo pradžia. Apie lietuvybę manyti, kad ją sukūrė tik nacionalistai, būtų labai didelis apsirikimas."
Po kūrybos vakaro J.Marcinkevičius mielai sutiko atsakyti į keletą LŽ klausimų.
Reikia padėti tašką
- Ką šiuo metu rašote ir kada skaitytojai gali tikėtis naujos Jūsų knygos?
- Iš tikrųjų šiuo metu nieko nerašau. Kartais iššoka koks įkyrus eilėraštis. Užrašau. Bet tai nėra kokio nors ilgalaikio projekto dalis. Šiaip jau reikia rasti drąsos ir padėti tašką. Pabraukti visa tai, kas parašyta per gyvenimą, ir pasirašyti apačioje.
- Sakoma, o ir Jūs pats esate rašęs: "Kuo gi mes ginamės nuo tamsos ir smurto žvėrių, jei ne knyga, kuo šildom sugrubusią sielą." Poezijos skaitymas glosto skaudamą širdį, o kaip veikia širdį jos rašymas? Ar tai nėra nuolatinis skaudulių išjudinimas?
- Sėdiesi prie tų skaudulių tikėdamasis, kad pajėgsi, sugebėsi juos numalšinti ir užgesinti, tačiau nepavyksta. Pradėjęs užsiiminėti skauduliais - ir savo, ir kitų - supranti, kad tai neįveikiamas darbas, kad tai - kaip Sizifo akmuo, vis krinta ir krinta. Viso žmonių skausmo, visos jų nevilties, tikėjimo ar džiaugsmo niekaip nepakelsi ir neuždarysi į eilėraštį. Visa tai neišsemiama.
Kiekviena tauta gali akcentuoti savo specifinius skaudulius. Tą ir mes darom. Tą daro literatūra, kiti kūrybos žanrai - muzika, dailė. Menas ir yra to sopulio, jo didėjimo, džiaugsmo ar nevilties ieškojimas, iškėlimas ir galbūt kam nors pagalba.
Kūrybos žemė
- Turbūt dažnai tenka išgirsti, kad Jūsų poezija ne vienam įžiebė, pažadino meilę Lietuvai?
- Iš tiesų tai visas mano gyvenimas tam skirtas. Mano viena pagrindinių temų, net daugiau nei pagrindinių - yra Lietuva, jos žmonės, gamta, visa tai, kas mus supa, kas mumyse yra. Visa tai - mano kūrybos žemė. Į ją reikia sėti žodžius. Džiaugiuosi, kai išgirstu iš vieno ar kito žmogaus, kad viena ar kita mano eilutė įstrigo jam, liko, pasisėjo... Tada pagalvoju - gerai, kad bent šiokį tokį tikslą pasiekei. O šiaip tai viskas neišsemiama. Niekas neišsemiama.
- O apie meilę Lietuvai sunkiau buvo rašyti tada, kai neturėjom laisvės, ar dabar, kai ją turim?
- Pasakysiu paradoksaliai. Kuo daugiau tos Lietuvos gyvenime, visur aplinkui, tuo sunkiau apie ją rašyti, nes visi ją matome, džiaugiamės ja arba liūdime dėl jos nesėkmių. Ką tik baigėsi Tūkstantmečio dainų šventė. Tarytum visa Lietuva būtų praėjusi eidama į Vingio parką! Tikrai, graži ta mūsų Lietuva!
Jūratė Mičiulienė
