Trečiasis festivalio „Jauna muzika“ vakaras (balandžio 20 d.), lyginant su dviem ankstesniais, buvo kiek nuosaikesnis ir akademiškesnis. Minimalistine ŠMC scena dalinosi filharmoninėms salėms įprasti atlikėjai virtuozai – violončelininkas Arne Deforce ir 12 Latvijos radijo choro solistų su dirigentu Kasparu Putniniu vidury.
Čia nebuvo mirgančių videoprojekcijų, tad niekas nereguliavo kur žiūrėti – į atlikėją, lubas ar priešais sėdinčio kaimyno pakaušį. Taip pat ir programa buvo sudaryta ne iš kokių nors įprastus žanrus jaukiančių projektų, bet iš įprastų, apibrėžtos formos ir trukmės kūrinių.
Jonathanas Harvey’us kūrinio „Advaya“ (1993-1994) violončelei, sintezatoriui ir fonogramai pavadinimui pasirinko budistinę sąvoką „advaja“, reiškiančią „ne du“, nors kūrinys kaip tik skirtas dviem atlikėjams. Tačiau visa esmė – apgaulingas solisto ir elektronikos dvilypumas, nes visi kompozicijoje panaudoti garsai yra išvedami iš instrumentinio garso. Tai, kad violončelės partija dominavo kaip svarbesnė, buvo akivaizdu netgi stebint pačių atlikėjų laikyseną. Už natų laikiklio „pasislėpęs“ intravertiškas klavišininkas Yutaka Oya „primindavo“ apie save tik retkarčiais, tuo tarpu violončelininko Arne Deforce ekstraversija tiesiog kunkuliavo. Jis puikiai atskleidė savo virtuoziškumą, itin techniškai manipuliuodamas įvairiais štrichais bei neišsiduodamas, jog visas kūrinys atliekamas ant A stygos. Tiesą sakant, konservatyvus filharmonijos lankytojas, stebėdamas šio avangardo mėgėjo triukšmingą muzikavimą (rodės, ir keturios „Apocalyptica“ violončelės jam neprilygtų), turbūt net imtų gailėtis taip „kankinamos“ violončelės – tokio trapiai ir lyriškai moteriško instrumento.
Gerokai nuosaikesnis buvo Kaijos Saariaho 2001 m. ciklas „Tag des Jahrs“ (Metų diena) chorui ir fonogramai. Kūrinio teksto pagrindu kompozitorė pasirinko keturis XIX a. vokiečių poeto Friedricho Hölderlino eilėraščius pagal skirtingus metų laikus. Kalbant apie šį ciklą galima įžvelgti paraleles su dviejų lietuvių kompozitorių oratorijomis – Onutės Narbutaitės „Centones meae Urbi“ bei vyresnės kartos Eduardo Balsio „Nelieskite mėlynojo gaublio“. Kaijos Saariaho „Tag des Jahrs“ su šiais opusais sieja ne tik keturios dalys, bet ir kraupoka, mįslinga kapinių nuotaika. Šiurpą kėlė aukšto registro balsai, gretinami su paslaptingais šnabždesiais bei įrašytu balsu, skambėjusiu tarsi iš Anapus. Dažnas įspūdis, kad šiuolaikiniai choriniai kūriniai parašyti paprasčiau, tarsi, nuolaidžiaujant vokalinėms tradicijoms, iš dalies pasitvirtino ir šįkart. Atmetus elektroninių garsų apvalkalą, galbūt ir neatspėtum, kad kompozicijos autorė – viena žymiausių spektrinės muzikos atstovių.
Dar kartą pademonstruoti savo virtuoziškumą violončelininkui Arne Deforce suteikė galimybę Vytauto V. Jurgučio „Terra tecta“ (2004) violončelei ir fonogramai. „Tai tarsi kelionė į slaptą teritoriją, žemę ar visatą, pilną besimainančių realybės ir iliuzijos kontūrų, ką išreiškia ir mįslingas kūrinio pavadinimas“ – skelbė koncerto anonsas. Tai buvo išties energinga ir gaivališka kelionė, išreikšta itin įmantria ir komplikuota violončelės partija bei „geležiniais“ elektroniniais garsais.
Tokia fizinė jėga ir temperamentas buvo kardinaliai priešingi koncerto pabaigoje skambėjusiai Ryčio Mažulio net 24 minučių trukmės kompozicijai „Forma yra tuštuma“ (2006) 12 balsų, violončelei ir fonogramai. Šis kūrinys, kaip ir pirmoji vakaro kompozicija, susijęs su budizmo tematika (pavadinimui panaudota citata iš klasikinio budizmo veikalo Sutra Pranja Paramita).
Galbūt tai ir lėmė šviesų, skaidrų Mažulio kompozicijos koloritą, kai tyli garsų statika (mikrointervalų judėjimas buvo beveik nejuntamas), rodės, tuoj ims švytėti. Tiesa, kone pusvalandis statiškos muzikos, kaip teko pastebėti, meditacijos įtaigai nepasidavusiems klausytojams sukėlė laukimo afektą, tačiau jau seniai kažkieno buvo paironizuota, kad minimalizmas ir laiko taupymas – nesuderinami dalykai.
