Ko gero, apie tai, ką galiu duoti Lietuvai, kalbėti būtų nepaprastai sunku. Metų man tik septyniolika, o švaistytis pažadais, kiek nuopelnų Tėvynės labui būsiu nuveikusi po keturiasdešimties metų, būtų kvaila.
Kita vertus, yra pasiutusiai šauni lietuviška patarlė: „Kalk geležį, kol karšta“. Aš ir kalu, kiek mano jėgos leidžia. Aš savo šaliai noriu duoti daug. Noriu visą laiką, ne tik Vasario 16-osios proga ir švenčių dienomis. Pavyzdžiui, aš pasodinau medelį. Prieš septynerius metus. Jis gamina deguonį mano tautiečiams. Kasdien eidama gatve pagalvoju, kad gyvenu labai gražioje valstybėje, todėl ant šaligatvių nemėtau popierėlių. Ir ant Gedimino bokšto sienos nesu užrašiusi: „Čia buvo Justė“. Ne dėl to, kad esu neraštinga, o tik iš pagarbos didingai mūsų praeičiai...
O dabar rimtai. Ekonominė situacija šiuo metu vilties neteikia, nusikalstamumas, nedarbas... Lietuvos įvaizdis užsienyje nekoks. Net televizijos ėmiau vengti, po tiek niūrių laidų užmigti sunku.Vis dėlto šios problemos man neatrodo ypač skaudžios. Liūdniausias rūpestis – Lietuvoje nėra lietuvių. Jie nyksta kaip dinozaurai. Įgyja puikų išsilavinimą Lietuvoje, bet gautų žinių nesugeba pritaikyti ir išvažiuoja. Jei neemigruoja, tai nusižudo. O ir mano bendraminčiai... Sako:
– Tik baigsiu mokyklą ir nešdinuosi į užsienį.
O kitą dieną:
– Kad tik išlaikyčiau abitūros egzaminus!..
– O kam? – klausiu. – Ar pomidorus skinti reikia diplomo?
Tų problemų, kurias išvardijau anksčiau, išspręsti aš negaliu. Neturiu tiek kompetencijos. O tie, kurie turi, gali kurti naujas darbo vietas, didinti atlyginimus, plėtoti turizmą ar pramonę, prašyti ES paramos, ir dar ką tik geidžia... Manęs BVP, MGL, socialinė rūpyba ir kitkas nejaudina. Aš siūlau kuo greičiau išmokyti liaudį mylėti Lietuvą! Nedelsiant. Kad „nutekėję protai“ nebesakytų:
– Ak, kaip norime grįžti, bet nėra sąlygų karjerai.
Tokių vėjų nereikia kalbėti. Pirmas žingsnis jau žengtas. Prezidentas pagaliau susirūpino patriotizmo ugdymo stoka mokyklose ir kitose švietimo įstaigose. O jau maniau, šitai niekam nerūpi. Man smagu, kad mūsų su prezidentu nuomonės sutapo. Pradėti reikia nuo vaikų. Jiems būtinas geras pavyzdys. (Nuoširdus patarimas tėveliams: saugoti vaikus nuo politikų ir jų skleidžiamų dorovės anomalijų. Rezultatai gali būti sukrečiantys.) Pastebėjau, kad vaikai laikomi tik vaikais. Žmonės rūpinasi, kad jie žiemą nevaikščiotų kiaurais batais, bet retas papasakoja, kad lietuviai laikė bites šventomis. Jei netyčia gudrus pyplys paklausia: „Kas tas kryžiuotis?“, jam duoda spalvinimo knygelę, kupiną riterių paveikslėlių. Lai duoda ramybę tas vaikiščias, ar ne? Tikra laimė, jei tėvai tarsteli: „Jie su šarvais, kad priešai negalėtų taip lengvai sužeisti“.
Kai aš buvau maža, man irgi kildavo klausimų. Tik nespalvinau aš tų paveikslėlių. Tėvai man įbruko A. Šapokos „Lietuvos istoriją“. Labiausiai mane pakerėjo paveikslėliai. E. Pliaterytė, besiplaikstančiais plaukais, o kur dar paveikslas, kuriame šv. Kazimieras prie bažnyčios durų. Pamenu, net verkiau, kad jis ten vaduojasi mirtimi, o vėliau paaiškėjo, kad viso labo meldžiasi. Taigi net nepradėjusi lankyti mokyklos žinojau, jog kunigaikštis Jogaila panašus į Kasčėjų iš filmuko. Man pasisekė, kad buvau taip sudominta. Mokykloje to nebuvo. Nors iki menkiausių detalių mums buvo išdėstyti Prancūzijos revoliucijos reikalai, apie tai, koks įvykis buvo aprašytas Kvedlinburgo analuose pirmąkart minint Lietuvą, sužinojau tik šiemet. Susinervinau, nes esu jautri neteisybei. Ėmiausi priemonių. Nutariau ką nors nuveikti savo šalies labui.
Remdamasi posakiu: „Prieš pradėdamas keisti pasaulį, apeik tris kartus aplink savo paties namą“, nutariau pradėti nuo savo šeimos. Suorganizavau jaunesnei seseriai ekskursiją savo vaikystės mieste. Aprodžiau jai viską, ką tik galima rasti senamiestyje. Praėjome Lukiškių aikštę, Genocido muziejų, apie kurį papasakojau nemažai šiurpių istorijų, Katedrą, Onos bažnyčią, svajingąjį A. Mickevičių, rymantį šalia jos. Žvilgsnis buvo nukreiptas į nerestauruotą namą priešais. Ant jo sienos riebiomis raidėmis buvo parašyta: „KAS, JEI NE TU? KADA, JEI NE DABAR?“ Mums su Monika užrašas paliko įspūdį. Sesuo apšvietė mane, kuo nusipelnė lietuvių tautai Žemaitė, ir būdama devynmetė papasakojo man apie ją daugiau, nei žinojau pati. Dar mudviem patiko Valdovų rūmus juosianti tvora. Ant jos kabėjo plakatas, kuriame buvo pavaizduoti visi Lietuvos valdovai. Kai ėjome pro vieną skverų, papasakojau, kad seniau jame buvo Černiachovskio paminklas. Į Monikos klausimą, kaip jis atrodo, atsakiau, kad į pasimatymą nueiti tikrai nenorėtų. O štai prie ŠMC pamatėme J. Meko parodą reklamuojantį stendą ir apšviečiau seserį, kad šis jaunystėje buvęs nepalyginti dailesnis, be to, rašęs puikius eilėraščius. Vakare, kai jau buvome namie, girdėjau Moniką skambinant mamai ir prašant ją kuo greičiau nusivesti į Genocido muziejų ir J. Meko parodą.
Išvada: jei aš sugebėjau sudominti vieną devynmetį vaiką Lietuvos istorija, kodėl gi nesudominus jų visų. Tereikia įdomiai viską pateikti.
Ir dar. Kiekviename ginče aš visada užstoju Lietuvą. Nemėgstu klausytis, esą čia nėra ko aplankyti ar pamatyti. Nereikia man tų istorijų apie Stounhendžą. Skuodo rajone esančioje Orvydų sodyboje akmenys tie patys, o dar ir iškaltų prasmingų minčių galima aptikti. Jei žmonės daugiau žiūrėtų LTV ir būtų matę dokumentinį filmą apie Vilių Orvydą, ši sodybą, ko gero, nebūtų gavusi absurdo muziejaus pavadinimo.
Aš gerbiu lietuvių kalbą ne mažiau nei jos gatves, kurių (tikiuosi, nepamiršote to) aš nešiukšlinu.Todėl kaskart kantriai aiškinu mamai, kad nėra tokios dienos, kaip „liepos ketvirto“. Neprarandu vilties, kad ji išmoks derinti skaitvardžių galūnes pagal daiktavardžių gimines.
O dviese su mama Lietuvos labui suorganizavome neeilines Jonines. Kol skynėme glėbius pievų gėlių, mašinos pravažiuodamos signalizavo, matyt, manė, kad esame pamišusios. Aš nemažai perskaičiau apie pagoniškąsias Joninių tradicijas ir naktį praleidome taip, kaip ją švęsdavo senovėje. Paliko įspūdį net suaugusiems, nes buvo gerokai nustebinti, kad apie šitos šventės tradicijas nė dešimtadalio nebuvo girdėję.
Tai štai kokios mano pastangos. Dėl dviejų dalykų man tikrai apmaudu. Pirma, mano pastangos žinomos tik mane supantiems žmonėms. Antra, dažnai nukabinu nosį, kai koks snobas pasako: „Nematau savo ateities Lietuvoje“. Arba sesuo paklausta, kaip sekasi kelionė į Trakų pilį, atsako:
– Šauniai! Klasiokams labai patiko „Akropolis“.
Guodžia tik tai, kad ne Gariūnų turgavietė.
Nereikia tų grandiozinių planų, susijusių su ekonomika. Padėtis labai pasikeistų į gerąją pusę, jei tik žmonės išmoktų atrasti tą truputį meilės. Tik manęs vienos čia neužteks. Galbūt derėtų pradėti lankstinukų gamybą, kurie skelbtų: „Tėvynei reikia tavęs!“ arba „Savižudžiai nepatenka į rojų“. Kita vertus, jei netyčia žmonės nustotų žudytis, mes prarastume tą vienintelę poziciją, kurioje dar esame lyderiai. Būtų apmaudu. Geriau imti pavyzdį iš R. Antinio. Kaune apstu reklaminių stendų, iš kurių šviečia jo plikė, akindama vairuotojus. Užrašas skelbia: „Aš myliu Kauną“. Gal iškabinti tūkstančius plakatų: „Aš myliu Lietuvą!“? Žmonės anksčiau ar vėliau ima tikėti tuo, ką dažnai mato. Reklama nepaprastai galinga. Jei neatsiras savanorių, pati užrašyčiau juos ranka. Galbūt derėtų pasamdyti porą šimtų jaunų žmonių, kurie ištisas dienas skambintų lietuviams telefonu ir pranešinėtų džiugias naujienas. Pavyzdžiui:
– Laba diena! Ar jūs nesididžiuojate mokėdamas vieną sudėtingiausių kalbų pasaulyje?
– Sveiki! „Baltaragio malūnas“ yra ne ką prastesnė stebuklinė istorija už „Harį Poterį“. Nežinote? Galėtume vakarais jums paskaityti keletą ištraukų.
– Labas vakaras! Jums labai pasisekė, kad lietuviai moka gaminti puikų alų. Galime tuojau pat užsakyti jums porą butelių tiesiai į namus.
Jei niekas nesutiktų, dievaži, pati galėčiau skambinti.
– Laba diena! Sveikinu! Jūs esate lietuvis!
Kodėl ne? Žmonės turėtų vienyti kažkas dar. Ne tik krepšinis.
Tuomet, kai jie nustos ieškoti naudos ir nuoširdžiai didžiuosis savo šalimi bei tautybe, pagerės ir mūsų ekonomika. Aš ją pagerinsiu po metų. Arba įstosiu į universitetą, norėdama nuveikti kažką daug daugiau savo šaliai nei dabar, arba plausiu indus restorano virtuvėje. Čia, o ne Vakaruose. Nes aš manau, kad, KAS, JEI NE AŠ, gerbsiu lietuvių tradicijas ir istoriją? KADA, JEI NE DABAR, stengsiuosi jas išaugoti?
Šis Ignalinos rajono gimnazijos moksleivės Justės Nepaitės rašinys buvo apdovanotas specialiuoju VU TSPMI studentų korporacijos „RePublica“ prizu Akademinės jaunimo organizacijos „Geopolis“ organizuotame rašinių konkurse „Neklausk, ką tau gali duoti Lietuva. Klausk, ką tu gali duoti Lietuvai!“
Daugiau informacijos apie projektą – „Omni.lt“ rubrikoje „Neemigruojanti Lietuva“ ir interneto svetainėje www.geopolis.projektas.lt.
